Kai Onai buvo pasakyta, kad ji turėtų “numesti porą kilogramų”, kad tiktų į žmones išeiti, ji nepasimetė ir tinkamai pastatė gerbėją į vietą
Ona baigė visus namų ruošos darbus ir nusprendė šiek tiek pailsėti ant suolelio prie namų. Ji jau penkerius metus gyveno viena po vyro netekties, o vienatvė tapo nuolatiniu jos palydovu.
Trys vaikai, turintys gerus darbus ir butus mieste, retai lankydavosi – dabar jie atvykdavo į kaimą tik per šventes, o anūkams jau buvo neįdomu leisti laiką su močiute. Taigi jai teliko džiaugtis kaimynės Danguolės kompanija.
Danguolė dažnai prisijungdavo prie jos rytinės arbatos. Tai buvo tikras ritualas: pyragai, varškės bandelės, šviežias medus, pirktas iš kaimyno, ir ilgos pokalbiai apie gyvenimą.
Kartą kaimynė vėl užvedė kalbą, kad Onai reikia vyro. „Moters be vyriškos rankos sunku, o vakarais visai nuobodu vienai“, – sakė ji. Danguolė net pasiūlė supažindinti ją su vyru iš kaimyninio kaimo, kuris taip pat neseniai neteko žmonos.
Praėjo vos kelios dienos, kai šalia Onos ant suolelio atsisėdo vyras. Jis prisistatė Antanu ir pradėjo pasakoti, kad po žmonos netekties ieško naujos gyvenimo draugės, tačiau tarp kaimo moterų nerado nė vienos, kuri patiktų.
„Danguolė sakė, kad jūs – gera šeimininkė, ir namuose visada švaru,“ – pridūrė jis. Jis taip pat užsiminė, kad ketina pas ją atsikraustyti, o savo namą planuoja išnuomoti. Antanas taip pat nemėgo vaikų triukšmo, todėl jam buvo džiugu, kad Onos vaikai gyvena toli.
Bet tada jis leido sau pastabą, kuri tapo paskutine lašo: „Atrodo, jūs man tinkate, bet reikės numesti šiek tiek svorio, kad galėčiau jus į žmones išvesti.“
Ona tik šiek tiek šyptelėjo: „Žinote, mano velionis vyras mane mylėjo tokią, kokia esu. Jis vertino mane ne dėl išvaizdos, o dėl sielos, ir visada žiūrėjo į mane įsimylėjusiomis akimis. Geresnio už jį man nerasti, o prastesnio man nereikia.“
Su tais žodžiais ji atsistojo ir nuėjo, palikusi Antaną sėdėti atvira burna. Jis taip ir nesurado, ką atsakyti.
