Без рубрики

Man 14 metų, o mano tėvai išsiskyrę. Aš supratau, kad nė vienam iš jų iš tikrųjų nesu reikalinga. Svajoju užaugusi gyventi savarankišką gyvenimą. Bet kol kas nežinau, ką daryti toliau… arba kur eiti

Man 14 metų, o mano tėvai išsiskyrę. Šią akimirką vis dar išgyvenu gana skaudžiai. Abu juos myliu vienodai, todėl iš pradžių net nežinojau, su kuo gyvensiu. Vis dar tikėjausi, kad jie susitaikys. Dažnai sapnuodavau, kaip mes trys vaikštome parke ir laimingai juokiamės, o tėtis, kaip visada, vadina mus savo mergaitėmis ir tvirtai laiko mano ranką.

Taip būdavo visada. Dažnai kartu eidavome pasivaikščioti, važiuodavome atostogauti ir smagiai bendraudavome per vakarienę. O paskui tarp mano tėvų įvyko kažkas keisto.

Vienu metu jie ėmė netikėtai kivirčytis. Dažnai verkdavau, nes norėjau, kad mūsų šeimoje viskas būtų kaip anksčiau. Dėl jų ginčų kaltinau save. Bent jau man atrodė, kad aš buvau to priežastis.

Iš pradžių tėvai patys negalėjo susitarti, su kuo turėčiau gyventi. Motina sakė, kad tokiu sunkiu metu ji negalinti su manimi susitvarkyti, jai sunku viską nešti ant savo pečių, o tėvas aiškino, kad bute, kuriame jis gyveno, be jo ir jo tėvų, gyvena giminaičiai. Negali jų išmesti į gatvę, nes jie atsidūrė baisioje padėtyje.

Klausiausi jų pokalbio telefonu, ir man kilo vienintelis noras – pabėgti iš namų ir niekada ten nebegrįžti. Bet mama liepė man susikrauti daiktus ir važiuoti pas močiutę. Jos komandiruotės laikui. Nenorėjau gyventi su močiute. Ji buvo tokia griežta, kad atrodė, jog aš jai nereikalinga.

O prieš dvi savaites grįžau gyventi pas mamą. Labai tuo džiaugiausi. Kol neišgirdau mamos pokalbio telefonu:

– Man ir taip sunku gyventi. Vos suduriu galą su galu, o dabar dar ir ji man ant kaklo kabo. Kaip ilgai tai tęsis?

Tą akimirką man suspaudė krūtinę. Mama suprato, kad viską išgirdau, todėl baigė pokalbį ir, atrodo, priėjo pažiūrėti, ką veikiu.

Paskambinau tėčiui ir viską jam papasakojau. Paprašiau kurį laiką gyventi su juo. Jis atsisakė ir tik pasakė, kad mama tikrai mane myli, tik jai dabar sunku, reikia palaukti ir būti paklusniai.

Ji nori, kad užaugusi būčiau stipri ir nepriklausoma mergaitė. Po to supratau, kad nė vienam iš jų iš tikrųjų nesu reikalinga. Svajoju užaugusi gyventi savarankišką gyvenimą, nuo nieko nepriklausyti. Bet kol kas nežinau, ką daryti toliau… arba kur eiti.

Related Articles

Leave a Reply

Close