Marti mano, kad mes privalome prižiūrėti ligotą anūką. Bet ji pati nusprendė gimdyti!

– Marčiai dar ultragarso tyrimo metu pasakė, kad vaikas nevisiškai sveikas. Ginekologas jai patarė darytis abortą, juk su tokiu mažyliu bus nelengva. Tai buvo nustatyta anksti, buvo galima viską padaryti laiku, o po kurio laiko pastoti vėl,- skundžiasi Nijolė Jonaitienė.

– Aha, šiuolaikinė įranga leidžia ankstyvoje stadijoje nustatyti įvairias patologijas. Nesveikas vaikas – tai tiek rūpesčių…

– Ir aš taip manau! Tačiau marti griežtai atsisakė nutraukti nėštumą. Na, gydytojai negalėjo jos priversti, ji turi teisę priimti sprendimus ir atsakomybę už juos. Mano sūnaus neklausė – viską sprendė pati.

Moters marti pirmąkart tapo mama prieš 7 metus. Kaip neįkalbinėjo gydytojai, Ūla nusprendė gimdyti. Iš tiesų vaiko problemos pasirodė rimtesnės, nei tvirtino medikai.

Po gimdymo jie du mėnesius praleido ligoninėje, o paskui važinėjo po įvairiausias klinikas. Kai naujai iškepta močiutė pažvelgė į anūką, ji aiktelėjo. Matėsi, kad vaikas nelaimingas ir kenčia. Kam tyčiotis iš jo? Dabar Ūla viską aukoja dėl sūnaus, apie antrą mažylį nė galvoti nenori.

– „Normalų“ pagimdyti? O šitą kur man dėti? Kaip aš su dviem viską spėsiu, jei man niekas nepadeda? Aš juk iš niekur nematau nei pagalbos, nei palaikymo. Man pakanka rūpesčių su sūnumi! – piktinasi marti.

O padėti išties nėra kam! Vyras dirba dvejuose darbuose, juk sūnaus gydymas kainuoja nemažai. Vien vaistai kiek verti! Žinoma, Ūla pavargsta, bet ji pati pasirinko šį kelią, juk žinojo, kas jos laukia ateityje.

– Aš įkalbinėjau ją gimdyti? Ko ji iš manęs nori? Net labai norėdama negaliu su juo susitvarkyti. Nenoriu išsamiai pasakoti apie diagnozes, bet jis nepilnavertis. Net normalaus maisto negali valgyti, tik skystą. Nemoka savęs kontroliuoti, trankosi ir rėkia. Svočia irgi bijo likti su anūku. Niekas su juo nesusitvarko,- dūsauja Nijolė.

Moteris turi anūkę, vyresniojo sūnaus dukrą. Jai mergaitės pilnai pakanka, todėl neskuba prižiūrėti ligoto anūko. O marti priekaištauja, kad ji nusigręžė. Neva visi ją metė, paliko vienatvėje su sielvartu.

– Ji teisi. Aš tikrai nenoriu ateiti pas anūką, bet kieno kaltė tame? Ji pati nusprendė, pati pagimdė – tegu ir srebia pasekmes. Mes padedame materialiai ir tai viskas, kas mano jėgose. Moralinio palaikymo iš manęs tikėtis neverta, juk aš net reikiamų žodžių rasti negaliu,- pasakoja ponia Jonaitienė.

– O sūnus padeda?

– Jis pinigus uždirba, tačiau laisvu laiku, žinoma, rūpinasi sūnumi. Jis taip paseno nuo viso to! Aš jam jau patariau išsiskirti ir pradėti normalų gyvenimą. Susirasti adekvačią moterį, susilaukti sveikų vaikų… Tačiau jis tokiam poelgiui nepasiruošęs.

Marti skambinėja visiems giminaičiams ir skundžiasi. Matote, niekas nenori leisti laiko su berniuku.

– Niekam nereikia mano problemos. Jums rūpi tik sveiki vaikai! – piktinasi Ūla.

– Marčiai siūlė atiduoti jį į specializuotą centrą, bet ji prieš. Ji turi šansus normaliam gyvenimui, kuriuos visaip atmeta. Pati sau pasidarė problemą, todėl niekas ir nenori jos su ja dalintis,- dūsauja pensininkė.

Ką jūs manote? Kas šioje situacijoje teisus?