Tačiau senatvėje nusprendžiau gyventi dėl savęs. Bet mano vaikai mano bute elgiasi taip, lyg būtų namuose

Išėjęs į pensiją į daugelį dalykų pažvelgiau iš kitos perspektyvos. Taip dažnai nutinka – į savo gyvenimo etapus ir įvykius pradedi žvelgti visiškai kitaip. Mūsų amžiaus žmonės turi daug daugiau gyvenimiškos patirties. Jie moko jaunus žmones nedaryti klaidų.

Tačiau senatvėje nusprendžiau gyventi dėl savęs. Beveik visą savo gyvenimą jau buvau atidavusi vaikams, vyrui ir darbui. Greitai ištekėjau ir susilaukiau vaikų.

Vėliau visą gyvenimą nenuilstamai dirbau. Su vyru niekada nevažiavome atostogauti, visada kažkam taupėme pinigus. Aš taip pat taupiau pinigus sau, bet mūsų vaikai turėjo viską. O dabar, būdama 77 metų, esu nebereikalinga. Mano vyro jau seniai nebėra…

Bet mano vaikai mano bute elgiasi taip, lyg būtų namuose. Pavyzdžiui, prieš du mėnesius mano dukra Marta atsikraustė su anūke ir jos vyru.

Mat jų butas yra netoli infrastruktūros objekto, ir šiuo metu jiems ten būti nesaugu. Mano anūkė taip pat yra šeštą mėnesį nėščia. Marta jų nepriėmė, nes gyvena su mano svainiu vieno kambario bute. Man pasidarė gaila anūkės ir aš ją priglaudžiau.

Ir viskas būtų buvę gerai, bet jie elgiasi tiesiog siaubingai. Jie nuolat garsiai įjungia kažkokią nesuprantamą muziką, savaitgaliais atsiveda draugus ir vėlai vakare neina miegoti.

Mano kantrybė išseko. Nusprendžiau paduoti vaikus į teismą. Manau, kad turiu teisę senatvėje gyventi patogiai. Mano sveikata nebėra gera, o anūkė užgriuvo man ant galvos. O ką jūs manote?

Ar visi mano giminaičiai žiūri į mane kreivai? Sako, kaip galėjau pateikti ieškinį, jie sako, kad tokiu sunkiu metu žmonės tuokiasi, o aš bėgioju po teismus.

Ir štai mes čia. Aš to netoleruosiu. Ypač kai jie iššaukiančiai šypsosi man į akis ir nemandagiai su manimi elgiasi. Aš laimėjau bylą teisme. Mano anūkė ir jos vyras išsikraustė iš mano buto. Pakeičiau buto spyną. Bet tai ir viskas.

Kai mirsiu, jie galės įsikelti. Kol esu gyva, noriu gyventi oriai. Tyloje… Jau mėnesį juos kentėjau, man jau gana!

Mano draugai iš pastato sako, kad niekada nebūtų išdrįsę to padaryti. Jiems senatvėje net neprašant ant jų kabėjo ir anūkai bei proanūkiai. Bet jie tyli, bijo pasakyti žodį savo vaikams. Kaip galima savęs taip nemylėti?

Manau, kad senatvė – tai pailsėti nuo visų rūpesčių ir mėgautis ramybe. Galbūt kada nors gailėsiuosi dėl to, ką padariau, bet ne dabar. Noriu daryti tai, kas patogu man, o ne visiems kitiems. Nustokite rūpintis kažkuo kitu, aš tai dariau visą gyvenimą.