Mūsų sūnaus auklė atrodė kaip tikras angelas, bet pasirodė esanti aferistė

Mano žmona svajojo eiti į darbą. Artemui buvo tik dveji metai. Buvau visiškai pajėgus juos išlaikyti dar metus ir net ilgiau. Bet vieną dieną Viktorija pasakė:

– Mes susirasime auklę. Ji nusprendė.

Neprieštaravau, nors apsigyventi svetimuose namuose man neatrodė gera mintis. Paskui pasipylė eilė auklių, kurios buvo “perklausytos”.

Viena iš jų buvo sena, lėta ir su skaudančia nugara. Kita buvo skausmingai greita, dar labai jauna studentė, bet siaubingai išsiblaškiusi….

Ir tada atėjo 29 metų Eva. Ji baigė pedagoginį universitetą, penkerius metus dirbo vaikų darželyje. Visi trys ja pasitikėjome, Viktorija ir aš, o svarbiausia – Darius. Kitą dieną žmona išėjo į darbą, o auklė atėjo pas mus.

Paaiškėjo, kad mūsų auklė taip pat buvo gera virėja. Ji iš karto sutiko išvirti mano sūnui košės ir sriubos. Jis su malonumu valgė jos patiekalus.

Man ji patiko net labiau nei mano žmona.

Vieną dieną nusprendžiau užsukti į namus papietauti. Mano žmona tuo metu buvo darbe.

Auklė atrodė susijaudinusi. Jos draugiškas veidas buvo liūdnas. Tačiau su sūnumi ji tebebuvo tokia pat maloni ir meili, kaip visada.
– Kas tau negerai? Kas nors atsitiko? – paklausiau.

Ji pažvelgė į mane ir linktelėjo galva. Kažkodėl norėjau ją apkabinti ir pasidaviau norui. Staiga mergaitė prisiglaudė prie manęs ir verkė. Ji ne iš karto man pasakė, kas nutiko. Primygtinai prašiau nuoširdaus atsakymo, ir ji atsivėrė.

Mergaitės motina sunkiai sirgo ir jai skubiai reikėjo didelės pinigų sumos operacijai. Mergina pardavė automobilį, tačiau sandoriui reikėjo laiko. Kiekviena laukimo diena galėjo kainuoti motinos gyvybę.

Susimąsčiau. Tiek pinigų turėjau.

Nusiramink, aš tau atiduosiu pinigus. Žinoma, turi parduoti automobilį, bet neparduok jo per pigiai. Nustatyk normalią kainą, o kai jį parduosi, grąžink man pinigus.

Mergina ėmė atsisakinėti. Negalėjau atsiplėšti nuo tų didelių mėlynų akių. Ji man buvo tyras angelas, kurį norėjau saugoti ir ginti. Tyliai pridėjau jai pirštą prie lūpų ir uždraudžiau kalbėti:

– Nesakykite “ne”. Pinigus turėsite po valandos. Ir iš karto eisi mokėti už gydymą. Ar supratote mane?

– Bet kaip aš išeisiu? Kaip Darius be manęs bus? – sušuko šis mėlynakis angelas.

– Atnešiu tau pinigų ir liksiu namie. O tu užsiimk savo reikalais, ryte mes tavęs lauksime kaip visada.

Mergina apglėbė mane ir pabučiavo. Ir aš pasijutau laiminga. Tą pačią minutę nuėjau į banką, išgryninau visą sumą ir atidaviau ją mergaitei. Tai, ką perskaičiau jos akyse, pranoko bet kokį dėkingumą.

Puikiai praleidau laiką su sūnumi. Sutuoktiniui apie savo gerą poelgį nepasakojau. Po mėnesio, dviejų ar trijų mergina būtų pardavusi automobilį ir visa suma būtų grąžinta.

Vakare paskambinau merginai, kad įsitikinčiau, jog viskas tvarkoje. Tačiau numeris buvo nepasiekiamas. Visą vakarą ji buvo nepasiekiama.

Ryte laukėme, kol auklė paliks sūnų su ja ir ramiai eis į darbą. Tačiau mergina taip ir nepasirodė. Ji neatsakinėjo į mūsų žinutes ir skambučius. Ji nepasirodė ir kitą dieną.

Pagalvojau, kad mes net nežiūrėjome į jos dokumentus. Nežinojome nei jos pavardės, nei tikrojo vardo. Ir mano nuojauta man sakė, kad daugiau niekada jos nesužinosime.