Aš, sūnau, ne tik nežinau, kas yra tavo tėvas, bet ir kas yra… tavo motina. Tarė moteris sūnui ir ji karčiai verkė

Moteris su mažu sūneliu atvyko į mažą kaimelį kurti naujo ūkio, apsigyveno kaimo pakraštyje, mažoje molinėje trobelėje. Vienai moteriai su vaiku buvo sunku, labai sunku, visi žmonės tai matė.

Ji neturėjo vyro. Žmonės prikando liežuvius ir galiausiai nutilo. Mat reikėjo ieškoti tokios darbščios darbininkės kaip ji. O ta moteris buvo geros prigimties, mokėjo juokauti, buvo nuoširdi žmonėms.

Todėl ji įsišaknijo, svetimas kaimas jai tapo gimtuoju, o kadaise nepažįstami žmonės tapo tokie artimi ir geri. Ir jos sūnus užaugo. Jis jau buvo baigęs mokyklą ir norėjo stoti į institutą. Jam sekėsi mokslai, todėl motina stengėsi, kad jos vienintelis sūnus turėtų geresnes galimybes gyvenime. Ji norėjo, kad jis mokytųsi, turėtų darbą mieste ir negrįžtų atgal į kaimą dirbti.

Ir ji meldė Viešpatį – jos berniukas tapo “mokslininku”. Vis rečiau jo kelias vedė į motinos kaimą, nes jis jau dirbo institute, kurį baigė su pagyrimu. Moteris net nežinojo, kada jis ištekėjo. Mat sūnus atvežė “pasimatyti” su svaine, nes jiedu buvo susituokę beveik metus. Ji pažvelgė į ją: aukšta, graži! Tarsi turėtų džiaugtis dėl sūnaus.

Bet jai taip skaudėjo širdį, kad jie ėjo tuoktis be motinos palaiminimo. Todėl, atsakydama į sūnaus pasveikinimą, ji išliejo tik ašaras, o ne žodžius. Ji stovėjo kaip akmuo ir verkė. Ji net nepakvietė manęs į namus.

“Kodėl verki, mama, – nuramino ją sūnus, – aš atvedžiau tau savo dukrytę. Netrukus turėsi anūkų. Būk laiminga dėl manęs!

– Atleisk man, sūnau, tai mano meilė tau verkia dėl mano senatvės. Taip seniai nesimatėme. Apkabink mane. Kitaip bus potvynis, – pajuokavo sūnus ir, nelaukdamas, kol motina ateis, žengė prie jos, apkabino ir pabučiavo – ir ji pralinksmėjo. Nors prie pietų stalo moteris ne kartą verkė.

Ji negalėjo suprasti, kaip vaikai susituokė ir nesituokė bažnyčioje – Kokios vestuvės, mama? Nes, matai, aš neturiu tėvo. Ir niekada jo neturėjau. Šiuos žodžius žmona jį sustabdė. Ji matė, kad jos uošvė jaučiasi labai blogai. Ji įpylė jai į stiklinę raminamųjų ir nuvedė į kambarį. Ten padėjo motinai atsigulti ant lovos, uždengė ją šiltu šaliku, kurį atnešė dovanų. Ir, palaukusi, kol moteris užmigo, grįžo į virtuvę. – Kodėl taip pasielgei? Matote, motina jau sukarščiavo.

Netrukdyk jai, – aštriai pasakė žmona. – Ir taip visą gyvenimą. Kiek kartų jos prašiau, kiek kartų maldavau: na, pasakyk man, kas buvo mano tėvas! O ji tyli. Manai, kad aš nesu karštas? Kad nežinotų, kokia aš šeima. Vakare moteris atsikėlė iš lovos, o svečiai išvažiavo. Ir vėl ji nusivalė veidą ašaromis. Ji atskleidė paslaptį per savo gimtadienį. Kitą kartą sūnus atsivedė savo marčią su anūku, mažąja dukrele. Vėliau jie atėjo su dviem vaikais. Taip moteris matydavo sūnų kartą ar du per metus.

Į klausimą, kodėl sūnus ilgai neišvažiuoja, ji išgirsdavo tik pasiteisinimus: arba autobusas retai važiuoja, arba nėra laiko, arba kelias blogas, o jaunimas nenori daužyti automobilio. Ji stengėsi viską suprasti ir priimti. Ir vėl motinos širdis verkė. Metai skrido, tarsi ant sparnų nešė jos metus tolyn, į sūkurį. Per tą laiką moteris paseno.

Jai jau buvo septyniasdešimt, artėjo devyniasdešimtasis gimtadienis. Ir motinos sūnus nusprendė padaryti staigmeną – tikriausiai pirmą kartą gyvenime. Jis jau buvo tapęs seneliu ir ėmė suprasti, kaip svarbu, kad vaikai ateitų tavęs aplankyti. Kaip visada, per savo gimtadienį moteris ryte nuėjo į bažnyčią. Nors buvo ne sekmadienis, ji žinojo, kad kunigas jai atidarys bažnyčią.

Ji vos sukniubo, atidarė duris – o viduje stovėjo visa šeima: sūnus ir marti, dukros su vyrais ir vaikais! Visi iki vieno atėjo. Ir moteris nežinojo, kuo džiaugtis labiau: ar tuo, kad Viešpats jai atsiuntė tokį ilgą gyvenimą, ar tuo, kad ji pagaliau pamatė visus savo brangiausius ir mylimiausius kartu? Iš bažnyčios jie nusivedė motiną į restoraną.

Senoji moteris niekada nebuvo mačiusi tokių patiekalų, kokie ten buvo patiekiami, ir niekada nebuvo ragaudavusi tokio gero pyrago, pagaminto jos garbei. Linksmybės ėjo į pabaigą. Atrodė, kad visi jau kėlė tostus už garbingą jubiliatę. Tada, beje, sūnus vėl paklausė: Motina atsistojo nuo stalo, sumišusi apsižvalgė.

Į ją žvelgė dešimtys akių. Atrodė, kad visi laukia jos atsakymo. Ji atsikvėpė ir prisipažino: “Aš, sūnau, ne tik nežinau, kas yra tavo tėvas, bet ir kas yra… tavo motina.

Ir ji karčiai verkė. Salėje įsivyravo tyla. Atrodė, kad visi suakmenėjo savo vietose, bijodami net pajudėti. Tik sūnus atsistojo. – Ką tu sakai, mama? – Tiesą, vaikeli. Kartą eidama iš miško išgirdau, kad kažkur verkia berniukas. Apsižvalgiau ir žolėje radau paketą. Taigi tu gulėjai apsikabinęs, o aplink niekas nebuvo.

Tavo motina nenorėjo tavęs prarasti, bet tikriausiai negalėjo tavęs auginti. Kartą ji tave padėjo ten, kur eina žmonės, kad kas nors galėtų tave pasiimti. Taigi aš tave pasiėmiau.

Sukūriau tau dokumentus ir pabėgau su tavimi, kad niekas niekada nepasakytų tau tiesos. Sūnus puolė bučiuoti motinos rankų, prašyti atleidimo. Bet ji jį sustabdė: “Visą gyvenimą bijojau šios dienos, kad viską tau papasakosiu ir tu mane paliksi. Nes kas aš tau esu – tu esi mano motina. Aš neturiu niekieno kito. Po motinos apreiškimo sūnus pradėjo dažniau lankyti motiną. Nes jis suprato motiniško pasiaukojimo vertę.