Teisingai sakoma – su svetimais žmonėmis daug lengviau turėti reikalų nei su šeima. Po incidento su žmonos broliu aš tai supratau…

Kai įmonė, kurioje dirbau daug metų, nutraukė veiklą, man atrodė, kad žemė slysta iš po kojų.

Vieną dieną dar turėjau darbą, atlyginimą, planus, o kitą dieną jau stovėjau namuose su popieriais rankose ir nežinojau, ką pasakyti žmonai. Visi darbuotojai buvo atleisti. Niekas neklausė, kaip mes gyvensime toliau. Tiesiog viskas baigėsi.

Tuo metu mūsų sūnus buvo dar visai mažas. Žmona neseniai buvo pagimdžiusi, namuose reikėjo pinigų kiekvieną dieną. Sauskelnės, maistas, sąskaitos, vaistai, nuoma, viskas gulė ant mano pečių. Aš bandžiau ieškoti darbo, bet visur buvo tas pats: arba nieko nesiūlė, arba atlyginimas buvo toks menkas, kad iš jo vos galėčiau išlaikyti save, jau nekalbant apie šeimą.

Man buvo gėda.

Gėda žiūrėti žmonai į akis, kai ji stengėsi mane palaikyti. Gėda girdėti, kaip ji sako: „Mes kažkaip išsiversime“, nors abu supratome, kad nežinome kaip.

Galiausiai turėjau parduoti savo seną automobilį. Tai nebuvo prabangus daiktas, bet man jis reiškė laisvę. O tą dieną atrodė, kad parduodu ne automobilį, o paskutinį savo tvirtesnį pagrindą po kojomis.

Viskas pasikeitė atsitiktinai.

Vieną vakarą paskambino kaimynas. Jo automobilis neužsivedė, o iki serviso tempti buvo brangu. Jis žinojo, kad anksčiau neblogai nusimaniau apie techniką, todėl paprašė pažiūrėti.

Aš nuėjau į kiemą, atsidariau kapotą, apžiūrėjau, paklausiau variklio, patikrinau kelias vietas ir gana greitai supratau, kas nutiko. Reikėjo kelių dalių ir šiek tiek darbo. Po kelių valandų automobilis vėl važiavo.

Kaimynas man sumokėjo. Ne didžiulius pinigus, bet tą vakarą grįžau namo su jausmu, kurio seniai neturėjau. Aš vėl galėjau būti naudingas. Galėjau kažką padaryti savo rankomis. Galėjau parnešti pinigų į namus.

Kaimynas dar pasakė:

„Jei kam nors reikės, būtinai tave rekomenduosiu.“

Taip viskas ir prasidėjo.

Iš pradžių tai buvo vienas automobilis per savaitę. Paskui du. Tada apie mane sužinojo kaimynų draugai, pažįstami, bendradarbiai. Aš dirbau savo tuščiame garaže, dažnai iki vėlaus vakaro. Rankos būdavo juodos nuo tepalo, nugara skaudėdavo, bet širdyje buvo ramiau. Mes nebesėdėjome be pinigų. Neturėjome prabangos, bet turėjome iš ko gyventi.

Žmona džiaugėsi už mane. Ji sakydavo:

„Matai? Tu atsistojai ant kojų. Pats.“

Man tai buvo labai svarbu.

Vėliau tas pats kaimynas pasiūlė rimčiau pagalvoti apie savo mažą verslą. Jis pažadėjo padėti pradžioje, paskolinti pinigų dokumentams ir įrangai. Mano garažas stovėjo tuščias, vieta buvo tinkama, klientų jau atsirasdavo vis daugiau. Pagaliau pirmą kartą po ilgo laiko pajutau, kad galbūt mūsų gyvenimas tikrai gali susitvarkyti.

Ir tada paskambino žmonos pusbrolis.

Jis pasakė, kad sugedo jo automobilis. Kalbėjo draugiškai, net šiek tiek gailiai:

„Tu juk savas žmogus. Pažiūrėk, kas ten nutiko. Servise nuo manęs paskutinę odą nulups.“

Aš sutikau. Juk giminė. Juk žmonos pusė. Juk savi.

Kai apžiūrėjau automobilį, supratau, kad gedimų nemažai. Paaiškinau jam viską aiškiai: kokių dalių reikės, kiek kainuos, kiek užtruks darbas. Iš karto pasakiau ir kainą. Nenorėjau jokių nesusipratimų.

Jis linkčiojo.

„Viskas gerai. Sutvarkyk. Už dalis pinigus duodu dabar, o už darbą sumokėsiu, kai pasiimsiu automobilį.“

Jis tikrai padavė pinigus už atsargines dalis. Aš jas nupirkau, kelias dienas dirbau prie jo automobilio, taisiau vieną gedimą po kito. Tai nebuvo lengvas darbas. Kartais garaže užsibūdavau iki nakties, kol žmona su kūdikiu jau miegodavo.

Bet galvojau: nieko tokio. Savas žmogus. Sumokės.

Kai automobilis buvo paruoštas, paskambinau jam. Jis pasakė, kad atvažiuos pasiimti.

Tą dieną manęs namuose nebuvo. Turėjau išvažiuoti dėl dalių kitam klientui. Žmona buvo namuose su vaiku. Pusbrolis atvažiavo, ji atidarė garažą, jis pasiėmė automobilį ir išvažiavo.

Vakare grįžęs paklausiau:

„Kiek jis paliko už remontą?“

Žmona nustebusi pažvelgė į mane.

„Ką reiškia paliko? Jis sakė, kad pinigus jau atidavė tau.“

Aš iš pradžių net nesupratau.

„Man? Jis man nieko nedavė.“

Žmonos veidas išbalo.

„Jis pasakė taip užtikrintai… Aš pagalvojau, kad jūs jau viską susitarėte.“

Tą akimirką man viduje kažkas nusileido. Ne dėl pačių pinigų, nors jie mums buvo labai svarbūs. O dėl to, kaip lengvai žmogus pasinaudojo mūsų pasitikėjimu. Jis žinojo, kad žmona neįtars savo pusbrolio. Žinojo, kad ji atidarys garažą. Žinojo, kad nenorės daryti scenos.

Aš iš karto jam paskambinau.

Jis atsiliepė ramiai, lyg nieko nebūtų nutikę.

„Kada atveši pinigus už darbą?“ paklausiau.

Jis net nepasimetė.

„Kokius dar pinigus? Aš viską atidaviau tavo žmonai.“

Aš netekau žado.

„Tu meluoji. Ji nieko negavo.“

Jis nusijuokė.

„Na, jei jūs šeimoje vienas kitu nepasitikite, čia jau ne mano problema.“

Po šių žodžių norėjau trenkti telefoną į sieną.

Žmona sėdėjo šalia ir viską girdėjo. Jos akyse kaupėsi ašaros.

„Jis negalėjo taip pasakyti“, sušnibždėjo ji. „Jis juk mano pusbrolis.“

Bet galėjo. Ir pasakė.

Tada žmona paskambino savo tetai, jo motinai. Ji bandė paaiškinti, kad jos sūnus mūsų neapmokėjo, kad jis tiesiog pasiėmė automobilį ir dabar meluoja.

Teta net neleido jai normaliai pabaigti.

„Mano sūnus viską grąžino. Jūs tiesiog vėl kažko norite. Jam ir taip sunku.“

Žmona verkė. Ne tik dėl pinigų. Dėl pažeminimo. Dėl to, kad jos pačios giminės žmogus ne tik apgavo, bet dar ir padarė mus kaltais.

Nuo tos dienos giminėje viskas pasikeitė. Kai kurie pradėjo žiūrėti į mus šaltai. Kai kas tikėjo pusbroliu. Kai kas sakė, kad „dėl pinigų nereikia pyktis su šeima“. Bet kodėl visada taip sako tam, kurį apgavo, o ne tam, kuris apgavo?

Pusbrolis vaidino įžeistą. Sakė, kad mes jį šmeižiame. Kad jis daugiau niekada su mumis neturės reikalų.

O aš žiūrėjau į savo garažą, į įrankius, į tepaluotas rankas ir supratau vieną dalyką: svetimi žmonės man mokėjo sąžiningiau nei savi.

Nuo tada daugiau niekada nedirbau giminėms be išankstinio apmokėjimo. Kad ir kaip negražiai tai skambėtų. Nes pasitikėjimas yra geras dalykas, bet sąžiningumas turi būti iš abiejų pusių.

Mes tų pinigų taip ir neatgavome. Bet gavome pamoką, kuri kainavo brangiau nei bet koks remontas.

Kartais skaudžiausiai apgauna ne tas, kurio nepažįsti, o tas, kuriam pats atidarei garažo duris, nes manei, kad jis savas.

Ar jums teko susidurti su tuo, kad savi žmonės pasielgė skaudžiau nei svetimi?