Nusprendėme nusipirkti sklypą ir pasistatyti nuosavą namą. Mums padėjo tėvai. Tačiau mes su vyru nė nenutuokėme, kad vėliau gailėsimės, jog priėmėme jų pagalbą

Po vestuvių su vyru persikėlėme į jo vieno kambario butą. Nors butas buvo nedidelis, bet vietos mums užteko. Visą dieną sunkiai dirbome, o vakare grįždavome namo.

Kiekvienas turėjome savo kampelį ir vertinome vienas kito erdvę. Savaitgaliais stengdavomės dažniau išvažiuoti į gamtą, o tada vėl dirbdavome darbo dienomis. O tada gimė mūsų sūnus.

Pradėjome suprasti, kad vieno kambario mums neužteks, teks plėstis. Kol su vyru dirbome, taupėme pinigus neturėdami konkretaus tikslo. O dabar tikslas atsirado savaime – nusprendėme nusipirkti sklypą ir pasistatyti nuosavą namą.

Mano vyras turi tiesiog auksines rankas, viską moka pasidaryti pats, todėl nusprendė su draugais pradėti statybas. Sienos jau buvo paruoštos, bet paskui remontas sustojo.

Pinigai baigėsi, darbai nebevyko. Tuo metu į pagalbą atėjo jo tėvai. Pirmiausia giminaičiai davė savo santaupų, pastatėme stogą ir duris su langais. O tada mano tėvai padėjo, kiek galėjo.

Ir už šiuos pinigus sutvarkėme viską namo viduje, padarėme kosmetinį remontą. Kai viskas buvo paruošta ir mes įsikėlėme, pastebėjome, kad mano tėvai dažnai atvažiuoja pas mus, bet ne vieni. Jie pradėjo atsivesti savo draugus, pažįstamus… Kiekvieną savaitgalį praleisdavome su nepažįstamais žmonėmis.

Tai ėmė erzinti, nes ką tik įsikėlėme į savo namus, dar turime mažą vaiką. O tėvai atvažiuoja neįspėję, tarsi į savo sodybą. Ne kartą juos įspėjau, bet jie nekreipė dėmesio.

Tada supykau ir tiesiog pakeičiau spynas. Taip nustojau įsileisti tėvus su jų nesibaigiančiais svečiais. Jie nusprendė, kad jei jau padeda mums pinigais, tai turi teisę ir į namus.

Mes su vyru jau taupome pinigus, kuriuos paėmėme iš tėvų, kad atiduotume juos jiems ir nebūtume niekam ir niekam skolingi. Tėvai mus įžeidinėja, bet ką galime daryti? Mes taip pat norime gyventi ramiai.