„Atvažiuosime pas jus savaitei“, – pasakė mano giminaitė telefonu septintą ryto. Aš nesutrikau ir radau būdą, kaip nuraminti įžūlią giminaitę

Juk buvo savaitgalis! Mes su vyru planavome išsimiegoti bent iki dešimtos! Tačiau ne! Telefonas suskambo lygiai septintą valandą ryto.

– Na, labas, Julija, kiek jau nesimatėme!

Tai buvo tolima giminaitė iš kaimo. Ji kartais mėgdavo netikėtai užsukti, tad vos išgirdusi jos balsą, išsigandau, kad jau dabar pabels į mūsų duris.

– Sveika, ar į laikrodį pasižiūrėjai?

– Na, kokia šeimininkė taip ilgai miega? Mes jau visus darbus nudirbome, o jūs dar lovoje vartotės.

– Taip, pasakysiu daugiau, mes vis dar miegame. Ar kas nors skubu?

– Tiesiog galvojame, ar neužsukti pas jus į svečius artimiausiomis dienomis. Juk taip seniai nesimatėme… S turbūt jau didelis berniukas? Mes viską suplanavome: anyta liks prižiūrėti mūsų namų, o mes su vyru atvažiuosime pas jus savaitei. Pabendrausime, prisiminsime senus laikus, pasivaikščiosime po miestą…

Sąžiningai sakant, nenustebau. Tokie „prašišėjimai“ nėra retas atvejis mano giminėje. Dabar mes stengiamės atsisakyti svečių, patys niekur nevažiuojame ir žmonių pas save nepriimame. O priimti svečius savaitei dar ir visai nenoriu.

Bet ji manęs net nesiklausė. Ji paskambino jau nusprendusi, kad atvažiuos.

– Na… jei jau taip norite pas mus atvykti, tebūnie, kaip sakote. Ne kartą pas mus viešėjote, o mes pas jus nė karto nesame buvę.

Manau, bus nuostabu, jei mes pas jus atvažiuosime savaitei. Įkvėpsime gryno kaimo oro, pailsėsime nuo miesto šurmulio, pavaišinsite mus šviežiu pienu… Beje, sakei, kad turite daug vištų. O aš taip mėgstu keptą naminę vištieną su medaus padažu… Na, atvyksiu ir kartu pagaminsime! – su įkvėpimu kalbėjau.

Klausos gale buvo tyla. Ji nieko neatsakė, ir aš net nesudvejojau. Žinojau, kad neturi ką pasakyti. Tuo metu ji kažką numykė, kad ją kviečia kitas asmuo, ir padėjo ragelį.

Po valandos paskambino vėl ir pasakė, kad jos vyras apsirgęs, ir galbūt tai virusas. Todėl vykti pas juos būtų nesaugu. Aš atsakiau, kad lauksime, kol jis pasveiks.

Žinoma, mes neketinome vykti. Aš tik norėjau parodyti jai, kaip viskas atrodo iš kitos pusės. Nes kai jiems reikia svečiuotis pas mus, jie visada pasiruošę, o kai mes norime aplankyti juos – staiga visi kosėja ir serga.