Valgėme ligoninės koridoriuje, nes į mūsų palatą buvo perkelta demencija serganti močiutė
Neseniai buvau paguldytas į ligoninę dėl plaučių uždegimo. Būklė bjauri, noriu ramybės ir tylos. Šešių lovų palatoje – penki žmonės, viena lova buvo laisva, stovėjo tiesiog per vidurį, todėl nebuvo užimta – nelabai ten patogu. Geriau prie sienos, ten yra rozetės, ir gali nuo visų nusisukti.
Kiti pacientai, jauni ir seni, buvo tokie pat kaip aš, neproblemiški. Visi užsiėmę savimi, bet ne be pokalbių tarpusavyje. Ten guli moterys, kurios kalbasi telefonu, kurios tyliai aptarinėja kažkokias temas. Pavargę – nusiramino, gauti vaistai, atliktos procedūros, viskas tylu ir ramu. Taip ir buvo. Iki vieno vakaro.
Vieną dieną aštuntą valandą vakaro į mūsų palatą buvo atvežta sena moteris. Aukšta, liekna, žilais plaukais. Devyniasdešimt kelerių metų.
Budinti slaugytoja paklojo jai lovą su ligoninės patalyne. Tada atėjo slaugytoja, ji turėjo paimti močiutei kraujo ir suleisti lašelinę. Klyksmas buvo neįsivaizduojamas.
Nuo tos valandos praradome ramybę. Suprantu, ji sena ir ligota, serga progresuojančia demencija, taigi tai ne močiutės kaltė. Bet kodėl mes turėtume kentėti?
Pasikalbėjome su slaugytoja. Paaiškėjo, kad močiutė pradėjo kosėti, ir giminaičiai greitai išsiuntė ją į ligoninę. Žinoma, jie nori nuo jos pailsėti, bet ką daryti su kitais pacientais?
Per savaitę, kurią Baba Tonija praleido ligoninėje, jie niekada jos nelankė, nedavė drabužių, sauskelnių ar maisto.
Slaugytojos maitino ją šaukštu, nors niekas joms už tai nemokėjo. Ir visi (turiu omenyje ligoninės personalą) su ja elgėsi visiškai nuolankiai: ją gydė, vedė praustis, šluostė jai grindis ir visa kita. Duok Dieve jums sveikatos ir kantrybės, brangūs gydytojai.
O jums, nesąžiningi giminaičiai, tegul viskas jums sugrįžta! Jūs irgi būsite ligoti ir seni, ir vieną dieną atsidursite Tonios močiutės arba mūsų situacijoje, kai visiškai svetimi žmonės buvo priversti susitaikyti su nelaiminga sena moterimi.
Vieną iš mūsų net ištiko nervų priepuolis ir ji pareikalavo, kad vyras ją išvežtų iš ligoninės. Ir visa tai dėl to, kad dėl šauksmų ir kvapų buvo neįmanoma ten būti.
Beje, valgėme koridoriuje. Ar tai normalu? Ligoniai valgydavo ant palangės, kad nereikėtų grįžti į palatą.
Taip, ligoninė nėra sanatorija. Bet, atleiskite, ką jie nori pasiekti, kai ten pasodina 90 metų moterį?
Kuo gydytojai gali padėti nusenusiam organizmui?
Ar ne geriau palaikyti senus žmones namuose?
Ten pat galima juos gydyti, kviestis slaugytojus ir slaugytojus procedūroms. Juk yra specializuotos įstaigos.
