Ar sutinkate, kad amžius nėra priežastis nustoti mėgautis visaverčiu gyvenimu? Mano draugės motina apstulbino visą savo šeimą…
Mano draugės motina apstulbino visą savo šeimą. Ji išnuomojo savo trijų kambarių butą, pridėjo pensiją ir išvyko gyventi į šiltus kraštus. Sako, kad mūsų pensininkai ten gali gyventi tikrai gerai ir nerūpestingai, o ne tik egzistuoti.
– Tai taip bjauru! – pasakė draugės vyras. – Ji jau nebe jauna, kam jai reikia keliauti po visą pasaulį? Ji tiesiog daro mums gėdą!
– Kodėl ji pirmiausia nepagalvojo apie tave?” – šaukė uošvė.
– Kartą mama man užsiminė, kad obuolys toli nuo medžio nenukrenta, – verksmingu balsu pasakė mano draugė, – Ji nori pasakyti, kad kadangi aš esu jos dukra, senatvėje taip pat išvažiuosiu į svečius ir paliksiu savo šalį.
Visi mano giminaičiai taip pat pasakys, kad darau jiems gėdą. Mano vyras negali nustoti su manimi ginčytis.
Mes negalime susitvarkyti su paskola, kurią paėmėme automobiliui, ji vėluoja jau du mėnesius, o mano mama nusprendė susikurti sau gyvenimą, – verkia dukra, ji kažkodėl įsitikinusi, kad mama turi jai viskuo padėti ir pamiršti jos interesus bei poreikius.
Mano uošvė kasdien man primena, kad mes su vyru gyvename jos bute nemokamai, o mama savo butą nuomoja svetimiems žmonėms.
Kažkodėl pas mus gajus stereotipas, kad pensininkė nebepriklauso sau. Jai ir taip nereikia dirbti, todėl ji gali nemokamai sėdėti su anūkais, gaminti maistą ir padėti namuose.
Ir jos būstas skirtas vaikams, ir apskritai, kodėl ji turėtų ko nors tikėtis? Kodėl vaikai turėtų tikėtis motinos pinigų, užuot patys užsidirbę pragyvenimui ir negyvenę viename bute su uošve?
– Mes su vyru tikėjomės, kad ji atiduos mums savo butą ir persikels į kaimą, – dukra liūdi dėl savo beviltiškų svajonių. Ar tai įmanoma?
– Patikėk, ji už tavęs ištekės, – sarkastiškai tariau.
Iškart prisiminiau istoriją, kai sena močiutės draugė grąžino anūkus savo vaikams ir “pridarė visokių bėdų”. Ji persikraustė ir susirado savo meilę.
Visa šeima taip norėjo gauti jos vieno kambario butą miesto centre, kad nusprendė per teismą pripažinti ją neveiksnia. Tačiau jų planas nepavyko. Ji vis dar gyvena su savo pliku seneliu. Jie turi didelį namą, bet ji nenori kviestis savo giminaičių. Taip jau yra.
O mano draugės mama beveik kasdien skelbia nuotraukas iš įvairių pasaulio kraštų su prierašu, kad gyvenimas po pensijos tik prasideda! Kartais net rašau jai komentarus.
Manau, kad ji teisi. Kodėl jos artimieji turėtų sėdėti jai ant sprando ir disponuoti jos turtu? Ar pensinis amžius jau yra nuosprendis? Tegul jie išmoksta pasirūpinti savimi!
Tai jie yra tie, kurie yra begėdžiai!
Ar sutinkate, kad amžius nėra priežastis nustoti mėgautis visaverčiu gyvenimu?
