Sūnus man pasakė tai, ko niekada nenorėjau išgirsti – mano vyras turėjo romaną…
Sūnus man pasakė tai, ko niekada nenorėjau išgirsti – mano vyras turėjo romaną…
Su savo vyru susipažinome dar universitete. Mes buvome du jauni, naivūs žmonės, įsimylėję iki ausų ir neturintys nieko, išskyrus svajones. Vestuvėms neturėjome pinigų net puokštei, todėl jis vieną vakarą parnešė man glėbį laukinių gėlių. Tą akimirką jaučiau, kad esu pati laimingiausia moteris pasaulyje.
Netrukus sužinojau, kad laukiuosi. Namuose nebuvo prabangos, todėl po vestuvių apsigyvenome pas mano mamą. Ji padėjo, kai mums reikėjo pagalbos. Vyras viską darė, kad galėtume išsilaikyti: jis kėlėsi anksti, ėjo į paskaitas, o po jų skubėdavo į darbą. Pamenu, kaip jis parėjęs vėlai vakare pakeldavo mūsų mažąjį sūnų ant rankų ir, pavargęs, bet laimingas, supdavo jį, kad aš galėčiau bent šiek tiek pailsėti. Tada man atrodė, kad geresnio vyro ir tėvo neįmanoma rasti.
Po studijų jam pavyko įsidarbinti kroviku. Ketverius metus jis nešiojo dėžes, grįždavo namo su kruvinomis rankomis, bet visada šypsojosi. Vėliau jis nusprendė pradėti savo verslą – atidaryti maisto prekių parduotuvę. Iš pradžių buvo sunku, bet pamažu verslas augo. Mes pastatėme namą, nusipirkome automobilį, pagaliau galėjome gyventi taip, kaip anksčiau tik svajojome.
Vyras pasakė, kad daugiau man nereikia dirbti – jog rūpinčiausi namais, savimi ir šeima. Aš sutikau. Man atrodė, kad tai mūsų laimės viršūnė. Mūsų sūnus užaugo, baigė ekonomikos fakultetą, ir vyras pakvietė jį dirbti buhalteriu šeimos versle.
Ir tada, vieną vakarą, sūnus pasakė žodžius, kurie viską sugriovė: „Mama, tėtis turi romaną.“ Man užėmė kvapą. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Iš pradžių negalėjau patikėti. Tas pats žmogus, su kuriuo praėjau visą kelią nuo laukinių gėlių iki mūsų namų slenksčio? Tas pats, kuris supo mūsų kūdikį vidury nakties?
Pasirinkimo akimirka buvo žiauri: skyrybos arba tyla. Aš pasirinkau tylą. Tikėjausi, kad tai tik klaida, praeinantis epizodas, kad jis sugrįš pas mane visai širdimi. Dviem mėnesiams apgaudinėjau save, bandydama išlaikyti šeimą. Bet vieną vakarą jis pats prisipažino. Pasakė, kad ta moteris laukiasi jo vaiko.
Jis žiūrėjo man į akis ir sakė, kad nenori skyrybų, kad mums su juo „per gerai gyventi“. Žadėjo, kad padės man, kad rūpinsis mūsų sūnumi, kad nieko mums nepritrūks. Bet kas iš viso to, jei viduje aš jaučiausi lyg palikta, lyg niekam nereikalinga?
Šiandien aš vis dar gyvenu tame pačiame name. Sūnus šalia, jis stengiasi mane palaikyti. Bet kiekvieną kartą, kai akyse iškyla tas laukinių gėlių glėbys, kurį jis man padovanojo jaunystėje, aš pasijuntu taip, lyg visa mano gyvenimo istorija būtų tik trapus sapnas, sudužęs nuo vieno prisipažinimo.
Aš nežinau, kaip toliau elgtis. Ar galima atleisti žmogui, kuris visą gyvenimą buvo tavo atrama, o paskui išdavė taip skaudžiai? Ar verta gyventi po vienu stogu su žmogumi, kuris paliko dalį savo širdies kitai?
Ką jūs darytumėte mano vietoje?
