Su liūdesiu prisiminiau savo vaikystę. Mano vaikystės prisiminimuose nėra švelnių tėvų bučinių labos nakties, šiltų apkabinimų ar net pasididžiavimo žodžių

Aš darbavausi virtuvėje, nes mano vyras netrukus turėjo grįžti iš darbo. Norėjau jį nustebinti, todėl planavau išvirti jo mėgstamiausią patiekalą – gardų troškinį su daržovėmis.

Tuo tarpu mūsų vaikai Karina ir Martinas žaidė savo kambaryje. Staiga į duris pasigirdo lengvas beldimas. Manydami, kad tai jų tėvas, vaikai puolė atidaryti duris.

– Žiūrėk, mama! Atėjo močiutė ir senelis! – Alina, mūsų jauniausioji dukra, sušuko iš džiaugsmo spindinčiu veidu.

Kai durys atsidarė, į vidų įėjo mano uošvė, nešdama pilnus krepšius iš kaimo. Tuo tarpu senelis nuėjo žaisti su anūkais. Stebėdama šią jaudinančią sceną, nuėjau į vonios kambarį ir pradėjau verkti. Pavydėjau, kad mano vyrui pasisekė turėti tokius rūpestingus tėvus.

Su liūdesiu prisiminiau savo vaikystę. Mano vaikystės prisiminimuose nėra švelnių tėvų bučinių labos nakties, šiltų apkabinimų ar net pasididžiavimo žodžių.

Nuolat stengiausi atkreipti jų dėmesį, dariau viską, ką galėjau, kad pelnyčiau jų pripažinimą. Man gerai sekėsi mokykloje, gerai sekėsi piešti, uoliai atlikdavau namų ruošos darbus.

Tačiau mano pastangos liko nepastebėtos ir neįvertintos. Kiekvieną nuoširdų atviruką, kurį pagamindavau, kitą dieną beširdiškai išmesdavau.

Jei kas nors iš draugų pasiūlydavo sausainių ar saldainių, kruopščiai juos pasilikdavau, kad galėčiau atiduoti tėvams. Vasarą su meile rinkdavau ryškiaspalves lauko gėles, kad padovanočiau mamai.

Ji barė mane, kad parsinešiau namo piktžolių, nors iš visos širdies norėjau jai įteikti dovaną. Nors man gerai sekėsi mokykloje, mama rasdavo priežasčių mane barti.

Dėl to užaugau nesaugus žmogus, norintis visiems įrodyti, kad esu kažko vertas. Mane apimdavo pavydas, kai draugai kalbėdavo apie savo mylinčias močiutes.

Mano močiutė retai mane pagirdavo, o jos apsilankymai būdavo reti. Nuolatinis jos paniekinančių pastabų srautas tik sustiprindavo mano menkavertiškumo jausmą. Kartais net suabejodavau, ar ligoninėje neįvyko koks nors sąmyšis, kai mane supainiojo su kitu vaiku.

Laimei, dabar turiu mylinčią ir visavertę šeimą. Mano vyras yra mano nepalaužiama atrama ir padrąsinimas, jis kasdien mane užpildo komplimentais ir padrąsinimu.

O mano sūnus ir dukra stengiasi puikiai mokytis, kad padarytų mane laimingą. Puoselėjau viltį, kad mano tėvai laikui bėgant pasikeis, ypač dabar, kai jie turi mažų anūkų.

Deja, mano mama dažnai pamiršta parodyti elementarų dėmesį – ji net neprisimena savo anūkų gimtadienių. Mano jauniausioji dukra net nežino, kaip atrodo jos seneliai.

Laimei, mano giminaičiai yra visiškai kitokie. Kiekvieną savaitgalį jie mielai lanko savo anūkus, atneša jiems saldumynų ir leidžia su jais laiką.

Mano uošvė visada padeda man atlikti namų ruošos darbus ir niekada nepraleidžia progos pagirti mano, kaip namų šeimininkės, įgūdžių. Nors jos pritarimo žodžiai paguodžia mano širdį, vis dar ilgiuosi savo mamos pritarimo.

Iš pradžių bandžiau kalbėtis su mama, nes vis dar tikėjausi jos supratimo. Tačiau motina paniekinamai pasakė, kad aš pati sau susikuriu problemų.

Dabar jaučiuosi taip, tarsi nebenorėčiau jų buvimo šalia. Nors jie yra mano tėvai, šie žmonės man tapo svetimi. Jų nesuinteresuotumas užmegzti santykius su savo anūkais verčia mane susilaikyti nuo primygtinio reikalavimo.

Mano vaikai turi mane, ir aš pasirengus atiduoti jiems visą savo meilę ir rūpestį. Jie yra didžiausias mano laimės ir pasitenkinimo šaltinis šiame pasaulyje.