Rudenį galima leisti sau nebemylėti
Ruduo viską sudėlioja į savo vietas. Padaro tvarką mintyse ir pašalina nereikalingus lūkesčius. Tikėtis jau nėra ko – vasara praėjo, kaip žioplys pro gatvės peštynes, ir kumščiais mojuoti jau vėlu: paskandalijo, pašūkavo ir išsiskirstė.
Šaltos dienos atvėsina karštą kaktą.
Anksčiau įjungiama šviesa, dažniau uždegamos žvakės.
Ruduo – tai obuolių pyragų, tiršto cinamono kvapo, sunkių užuolaidų metas. Aš plikau stiprią ir kvapnią arbatą – juodųjų pipirų ir čiobrelių aromatas pripildo kambarį liūdesio dėl taip ir neįvykusių pokalbių. Tarp kitko, ruduo visada suteikia paskutinio ėjimo , paskutinio žodžio galimybę – galiausiai atvažiuoti, pasakyti ir ištylėti iki galo.
Ruduo – toks geras metas tikėti tuo, ko niekada nebuvo, „susigalvoti sau save“, išsirinkti naują spalvą, kurią sušoksi vienatvėje.
Naktį prasidėjęs lietus šauna kiaurai, kaip senas kareivis. Atsimerki, o tu jau du kartus nužudyta.
Dar vienas ciklas padarė tave vyresne vienu gyvenimu, ir nesuprantama, išmintingesnė tu tapai, labiau suaugusi ar laimingesnė.
Rudenį galima leisti sau nebemylėti. Vėlyvą rudenį tai padaryti lengviau, nei ankstyvą vasarą. Iš nemeilės išeini, kaip iš tamsios, tvankios knaipės – su nustebimu ir pasimėgavimu, prarūkyta širdimi, truputį prisimerkusi. Patapšnoji sau per kišenes, apsičiupinėji šonus, supranti – ak, dar gyva!
O ten, už kampo, verda puikią kavą.
Rudenį neskubi daryti kvailysčių, kišti galvos į kilpą, provokuoti savęs – žiemą su sudaužyta siela neišgyvensi, ne faktas, kad sugis. O dar ta dargana, purvas, kažkur pamestas skėtis, taip niekšingai iš po pat nosies nuvažiavęs rugpjūtis…
Žodžiu – ką tu žinai apie tuos, kurie taps dalimi tavęs šį rudenį? – Nieko. Vis tiek nori nugyventi šį rudenį meilėje? – Labai…
Iškabink talismanus iš atgijusių paukščių plunksnų, gerk žolių eliksyrą, nešiok apyrankes iš akmens ir vėjo. Radusi žilą plauką, sakyk: tai neša laimę ir labai didelius pinigus.
Klausk, jei nori paklausti.
Ir lauk atsakymo.
