Pavargau viską tvarkyti viena – mano suaugę vaikai apie mane net negalvoja
Mes su vyru gyvenome gerai. Per santuokos metus užauginome sūnų ir dukrą. Mūsų ilgai laukti vaikai gavo viską, ką galėjome sau leisti. Mes visko atsisakėme, kad vaikai turėtų viską. Galbūt juos ir išlepinome, bet visa tai darėme iš didelės meilės.
Geriausi auklėtojai, prestižiniai universitetai, kelionės – visa tai padengėme aš ir mano vyras. Apie drabužius ir dalykėlius net nekalbu. Tuo metu maniau, kad esame pavyzdinė šeima.
Kai dukra ištekėjo ir pastojo, mano vyras mirė. Vos spėjau su tuo susitaikyti, nes buvome labai artimi. Stengiausi išsilaikyti, nes supratau, kad dukrai reikia mano pagalbos.
Padovanojau dukrai butą, kurį paveldėjau iš tėvų. Kai sūnus vedė, apgyvendinau jį dviejų kambarių bute iš savo uošvės. Apskritai visi turėjo stogą virš galvos, bet aš neskubėjau perrašyti turto.
Praėjusiais metais išėjau į pensiją. Jau seniai turėjau išeiti į užtarnautą poilsį, bet dirbau ilgiau. Būdamas 74 metų, atidaviau darbą jauniems, pradėjo šlubuoti sveikata.
Tuo metu mano vyriausiasis anūkas jau buvo studentas, o sūnus ką tik tapo tėvu. Rūpinausi pirmuoju anūku, bet antrajam neturėjau jėgų. Ir niekas manęs neprašė pagalbos.
Deja, mano sveikata pašlijo ir be vaikų nebegalėjau išsiversti. Bet kai paskambinau vaikams ir paprašiau ką nors padaryti, jie iškart ėmė teisintis.
Jie retkarčiais užsukdavo pas mane. Likusį laiką turėjau pati susitvarkyti su buities darbais, kad ir kaip tai būtų sunku. Neseniai man ištino nugara – jei ne kaimynė, būčiau mirusi ant virtuvės grindų.
Ji iškvietė greitąją pagalbą ir buvau nuvežtas į ligoninę. Kai mano vaikai sužinojo, kas man nutiko, pasakė, kad yra darbe ir negali atvykti. Iš ligoninės taip pat išėjau pati. Paprašiau dukters, kad mane pasiimtų, bet ji patarė išsikviesti taksi.
Iškart po to, kai buvau išrašytas, susisiekiau su socialinių paslaugų biuro darbuotoja ir paprašiau, kad ji surastų gerą pagyvenusių žmonių priežiūros centrą. Turėjau išsiaiškinti, kiek kainuoja ten apsistoti.
Kai mane vėl aplankė vaikai, pristačiau jiems faktą: arba jie manimi rūpinsis, arba aš viską parduosiu ir sumokėsiu už buvimą globos namuose. Jei viską parduočiau, turėčiau pakankamai pinigų.
– Ar jūs mus šantažuojate? Palikti mus be stogo virš galvos? Tai taip silpna! Mes turime paskolų, problemų, mažų vaikų, o tu galvoji tik apie save, – sakė mano dukra.
Mane vedė bejėgiškumas ir baimė, nors žinojau, kad tai neteisinga. Tačiau daug neprašiau – tai elementaru. Savo vaikams daviau viską šiame gyvenime, o jie negali man duoti stiklinės vandens? Man užteko jų pasiteisinimų.
Žinai, esu įsitikinęs, kad priėmiau teisingą sprendimą, nes jie neišmoko jokių pamokų. Noriu oriai nugyventi senatvę, o ne sėdėti tarp keturių sienų. Nežinau, kas bus toliau, bet kol kas nematau kitos išeities.
