Nenoriu bendrauti su mama. Ji visada būna blogos nuotaikos ir gadina kitiems nuotaiką
Nenuostabu, kad tėtis ją paliko. Negaliu jo dėl to kaltinti, pati stengiausi rečiau būti su mama, nes nieko gero iš jos nebuvo galima tikėtis, ji iškart paskandindavo mano nuotaiką.
Su mama negaliu bendrauti ilgiau nei dešimt minučių. Atrodo, kad žmogus gyvena kažkokiame kitame pasaulyje, kur visiems skirta tik kentėti.
Nemėgau sveikinti mamos su šventėmis, nemėgstu ir aš. Ji būtinai liks nepatenkinta, burbės, kad pinigus išleido veltui, nusipirko nesąmonę, susigūš ir viskas šia linkme.
Mama nepatenkinta bet kokiu oru, bet kokia dovana, bet kokia naujiena. Natūralus demonas, kuris iš gyvenimo išsiurbia džiaugsmą.
Netrukus ištekėsiu ir nenoriu apie tai pasakyti mamai.
Net nenoriu jos supažindinti su savo sužadėtiniu, nes įsivaizduoju, kuo tai baigsis.
Ir nenoriu jos kviesti į vestuves, nes kas žino? Ji tikrai visiems sugadins nuotaiką, o ypač man. Aš ją taip gerai pažįstu.
Bet nepasakoti jai ir nekviesti jos – ne išeitis. Ji mane augino, maitino, kaip motina – nebloga, bet kaip žmogus – labai sunki.
O sužadėtinis primygtinai reikalauja pažinties, netiki mano žodžiais, mano, kad tirštinu spalvas, ne taip mano mama ir depresyvi. Norėčiau, kad jis ir toliau taip manytų.
Aš nekeliu sielos į pasimatymus, bet sąžinė neduoda ramybės. Labiausiai vargina tai, kad su mama beprasmiška net kalbėtis, ji mano, kad yra visiškai normalus žmogus. Gaila, kad aplinkiniai su ja nesutaria.
