Mano tėvui buvo gėda turėti vaiką ne santuokoje ir jis nepriėmė mano dukters kaip anūkės

Tai mano istorija, merginos, kuri, svajojo 29-erių apie vaiką, bet galėjo jį turėti tik nuo vedusio vyro, kurį labai mylėjau. Deja, jo įsitikinimai neleido jam likti su manimi ir išsiskirti su žmona.

Dėl to tapau nėščia, ir nors mylimasis mane palaikė, mano šeima, išskyrus tėvą, stovėjo mano pusėje. Jam turėti nesantuokinį vaiką buvo gėda, ir jis nepriėmė mano dukters kaip savo anūkės.

Širdies skausmas neleido man parsivežti dukters į tėvų namus, kur, žinojau, ji nebūtų laukiama.

Mama vis prašė, kad atvažiuočiau, bet supratau, kad tik ji vienintelė nori mus pamatyti. Kita vertus, mano brolis mane labai mylėjo ir dievino mano dukrą.

Kai dukrai sukako dveji, brolis nusprendė tuoktis ir pakvietė mus į vestuves. Iš pradžių abejojau, ar eiti, nes nenorėjau sugadinti jo šventės. Tikėjausi, kad tėvas nepritars ir nepriims manęs ir mano vaiko. Tačiau brolis, mama ir būsimoji svainė įtikino mane ateiti.

Vestuvės buvo pilnos vaikų, o mano dukra išsiskyrė ne dėl savo grožio, bet dėl to, kad buvo tamsiausia iš jų. Visą vakarą atidžiai ją stebėjau.

Žinojau, kad mano tėvas labai mėgo vaikus, bet niekada nesitikėjau to, kas nutiko tą dieną. Atsisukusi pamačiau tėvą, laikantį dukrą ant rankų.

Jie buvo apkabinę ir nuoširdžiai kalbėjosi. Nusprendžiau nesikišti ir leisti jiems praleisti laiką kartu. Visas vakaras praėjo taip jaudinančiai.

Vakaro pabaigoje tėvas priėjo prie manęs ir mes apkabinome. Jis nuoširdžiai atsiprašė ir paprašė manęs grįžti namo su anūke. Svečiai žinojo apie ankstesnį mūsų konfliktą ir šnabždėjosi tarpusavyje, bet man tai jau buvo nebesvarbu.

Aš atleidau tėvui, ir dabar mano dukra turi senelį. Argi tai ne tikrosios laimės esmė?