Grįžau namo anksčiau iš darbo ir išgirdau juoką virtuvėje. Tai nebuvo mano vyras ar vaikai — tai buvo svetima moteris prie stalo

Grįžau anksčiau nei įprastai ir iškart užuodžiau: virtuvėje kažkas skleidė gyvą garsą — trumpas, staigus juokas, per ryškus tam tylam butui ir mano pažįstamam dienos ritmui. Sustingau su ranka ant durų rankenos; trumpam pagalvojau, gal tik įsijungė radijas. Tada per plyšį prie durų pamačiau šešėlį, judantį per šviesą kambaryje.

Atidariau duris. Prie stalo sėdėjo moteris, kurios nepažinojau. Ne mano vyras, ne vaikai — tik ji. Ant pečių — šviesus megztinis, plaukai surišti kukliai į kuoduką, o jos rankoje — mano mėgstamiausias puodelis su nedideliu nulūžusiu kraštu.

Ant stalo dvi garuojančios puodeliai arbatos. Vienoje pusėje gulėjo sulankstytas vyro šalikėlis, lyg ką tik nuimtas nuo pečių. Kitoje — raktai su pakabuku, tokio aš dar niekada nebuvau matęs namuose.

— Labas rytas, — tarė ji pirma, santūriai, tarsi žmogus, kuris žino, jog neturėtų čia būti, bet tuo pačiu įsitikinęs, kad turi teisę rasti sau vietą prie stalo. — Palauksiu jo.

— Kas jūs tokia? — paklausiau, nors balso tonas nelabai pakluso mano norui.

Ji pažvelgė į mane kiek ilgiau, tada tyliai atsakė: — Ta ta, dėl kurios jis vėluoja. — Trumpai nusišypsojo, bet šypsenoje nebuvo džiaugsmo. — Ir ta, kuri nebenori likti šešėlyje.

Žodžiai suklupo lyg plytos po kojomis. Atsisėdau priešais, stovėti neturėjau jėgų. Virtuvėje kvepėjo kava ir mano plovikliu — ta namų kvapų kompozicija, kuri paprastai ramina. Dabar ji manęs visai neramino.

Galėjau pasakyti: — Išėskite. Išsikviesiu vyrą. Išmeskite ją lauk. Vietoj to ištariau klausimą: — Nuo kada jūs… čia laukiate?

— Dvejus metus, — atsakė be klaustuko. — Su pertraukomis, kai sveikas protas laimėdavo. — Ji pirštu palietė puodelį. — Ar nemanote, kad tai pakankamai ilgai?

Dveji metai. Galvoje įsižiebė lemputės: jo „vyksta komandiruotės“ ketvirtadieniais, nepažįstami kvapai ant apykaklės, greiti dušai vos tik sugrįžus namo, juokeliai „biure dabar kvepia kažkuo nauju“. Nusmuko skrandis, bet sėdėjau tiesiai.

— Kodėl atėjote pas mane? — ištariau lėčiau nei norėjau. — Ko jūs siekiate?

— Kad jis pasirinktų, — jos delnas virptelėjo ir ji stumtelėjo puodelį į vidurį stalo. — Jis pažadėjo. Ne kartą. Sakė, kad pasakys. Kad išeis. Kad viską sutvarkys. Žinau, kaip tai skamba. — Ji įkvėpė. — Ir žinau, kad čia jūsų namai. Bet aš nebenoriu būti ta, kuri vaikšto pro šonines duris ar eina šoniniais takeliais.

Stovėjome per dvi to paties stalo puses tarsi pėdsakai dviejų karų. Galvoje kalė stalčiai su kvitais, seni pajūrio nuotraukos, jo juokas iš kitų laikų. Vienas „stalčius“ išslinko pats: prieš savaitę aptikau jo paltinės kišenėje bilietą — į tą kavinę kampe, kurio aš niekada nemačiau įtraukiant į planus, galvojau, kad tai firmos dovana.

— Jis nėra blogas, — tyliai tarė svetima. — Jis bailys. Dauguma tokių būna, kai reikia prisiimti atsakomybę. — Ji pažvelgė man į akis. — Ir jūs tai jaučiėt, ar ne? Kad jūsų gyvenimas eina šalia, bet ne kartu?

Tai buvo skaudžiausia: ji neatėjo tik su melu. Atnešė sakinius, kurių aš sau niekada nebuvo leidusi ištarti. Staiga pamačiau mūsų namus iš šalies: lygiai sudėti indai, skalbiniai susukti į tvarkingas krūvas, savaitės valgiaraštis ant šaldytuvo. Ir tą tylą, kuri vis ilgėja vakarienėse, kai kiekvienas kalba su savo telefonu.

Nieko nesakiusi atidariau spintelę ir ištraukiau trečią puodelį. Užviriau arbatą — įprotis, kurį įjungiu, kai žodžių trūksta. — Jei atėjote pradėti karo, eikite į balkoną, — ištariau sausai, pati nustebusi savo balsu. — Jei atėjote ieškoti tiesos, sėdėkite virtuvėje.

Ji liūdnai nusišypsojo. — Tiesą atsinešiau rankinėje. — Ištraukė mažą užrašų knygutę ir padėjo ant stalo. Išverstais lapais: datos, valandos, lakoniškos pastabos. Ne nuotraukos, ne teatriniai įrodymai. Paprasti, skaudžiai kasdieniniai dalykai: „ketvirtadienis 21:15 – kinas“, „pirmadienis 19:40 – vynas, 2 taurės“. Tik viena nuotrauka — iš telefono atspausdintas kadras: jie abu prie Neries, atsukti nugaromis fotografui, susikibę rankomis šešėsn prie žibintų.

Tuomet suveikė durų skambutis. Abi pažvelgėme viena į kitą. — Jis, — tarė svetima. Nežinau, kaip ji galėjo žinoti, bet žinojo.

Nuėjau prie durų ir nuspaudžiau mygtuką. Širdis daužėsi kaip sirena. Per tas kelias sekundes sudėliojau tris scenarijus: išmetu ją lauk, išmetu jį, sodinu abu prie stalo ir liepiu kalbėti, kol neišspaus ims visko, kas užspausta.

Kol jis dar nebuvo pasirodęs, paslėpiau užrašus atgal į stalą — atsuktus, kad nematyti. Palikau jos puodelį, palikau savo ir tą trečią garuojantį. Norėjau pamatyti, kaip jie sureaguos pamatę tris puodelius — ar tai bus kvietimas, ar įžeidimas.

Jis įėjo. Sustingo prie slenksčio, tarsi patekęs į svetimą butą, nors adresas tas pats. Pažvelgė į mane, į ją, į puodelius. „Neturėjo taip būti“, — tyliai ištarė, labiau sau nei mums.

— Turėjo būti būtent taip, — atsakiau. — Tik daug anksčiau.

Sėdo fotelyje, tarsi oras staiga susitraukė. — Galiu paaiškinti, — pratarė. — Bet nežinau, ar tai prasmės turi. — Pažvelgė į ją. — Aš pažadėjau. — Pažvelgė į mane. — Aš pažadėjau. — Trumpai nusijuokė, be šypsenos. — Ir abiejose vietose pasirodžiau prastas.

Neprisimenu kiekvieno sakinio iš to pokalbio — žodžiai maišėsi su kraujo dunksėjimu ausyse. Žinau, kad buvo paaiškinimų — apie tyliai įsliūgusią vienatvę, apie „tą vieną taurę“, kuri buvo pradžia, apie baimę, kad bet koks pasirinkimas sukeltų skausmą kažkam. Taip pat žinau, kad jokie „atsiprašau“ nėra lengvi, kai ant stalo guli dvi garuojančios puodeliai ir viena užrašų knygutė su datomis.

Po valandos — ar po amžiaus — aš pakilau. — Darykime taip, — ištariau kuo raminančiai. — Šiandien nepriimame sprendimo. Šiandien kiekvienas grįžta į savo kampą ir galvoja be telefonų, be pasiteisinimų, be praeities nuotraukų. Rytoj susitinkame čia, 17 valandą. — Nurodžiau stalą. — Ir garsiai pasakome, kas toliau. Kartu, ne po du.

Ji linktelėjo. Jis linktelėjo. Ji išėjo pirmoji, padėjusi raktus ant stalo — smulki gesto jėga, kuri nuskriejo į širdį kaip smūgis. Jis liko, bet nieko nepasakė. Pirmą kartą per mėnesius sėdėjome prie to paties stalo ir nebepretendavome, kad arbata pakeis pokalbį.

Kai pagaliau likome vieni, apsukau tą užrašų knygelę ir prislėpiau ją po padėklu. Ne todėl, kad bijojau įrodymų. Todėl, kad nenorėjau gyventi pagal protokolą. — Rytoj 17 valandą, — pakartojau, lyg tai būtų užkeikimas, suteikiantis vieną dieną garbingam atokvėpiui.

Ar padariau gerai? Nežinau. Vieni sakytų, reikėjo išvaryti ją iš durų, kiti — išmesti jį. Dar kiti teigtų, kad išdavystė prasideda gerokai anksčiau nei svetimos virtuvės puodelis ir baigiasi kur kas vėliau nei tas paliktas arbatos puodelis.

Žinau viena: juokas, kurį išgirdau savo virtuvėje, visada skambės kitaip. Ir rytoj 17 valandą ant stalo atsiras tai, ko visi trys labiausiai bijome: tiesa, kuri neįrašo nugalėtojų. Galbūt tai ir sunkiausia — kad ši istorija ne apie pasirenkamą pusę, o apie drąsą.

Kas šioje situacijoje, jūsų nuomone, yra svarbiausia: tiesa, lojalumas ar savuosius ribų gynimas?