Mes pardavėme namą. Adelija, susipakuok daiktus. Dabar tu jau didelė mergaitė, gali savimi pasirūpinti

– Adelija, susipakuok daiktus. Mes pardavėme namą, dabar tu jau didelė mergaitė, gali savimi pasirūpinti

– Na, Adelija, susipakuok daiktus, mes pardavėme namą, dabar esi didelė mergaitė, gali pasirūpinti savimi.

– Bet kur aš eisiu, teta?

– Eik pas tėvą. Tavo mama ir močiutė viską nuo tavęs slėpė. Jis gyvena sostinėje, sako, kad yra didelis verslininkas. Vėliau man padėkosite, – nusišypsojo teta, – o mūsų yra septyni, visus juos pamaitink, aprenk, aprenk ir aprenk…

Moteris padėjo ant stalo krūvą išblukusių senų lapų ir juodai baltą nuotrauką. Joje jauna motina stovėjo apkabinusi gražų aukštą vaikiną.

– Tai mūsų įsimylėjėliai, tavo tėvas tarnavo vietiniame kariniame dalinyje, o motina pametė galvą jį pamačiusi. – Kodėl jie išsiskyrė? – paklausė Marija.

– Jis išvyko į miestą, bet tėvai buvo nepatenkinti, kad jis ketina vesti kaimo merginą, todėl negrįžo dėl tavo motinos. Jis vis rašė ir rašė laiškus, o paskui nustojo… Netrukus gimei tu.

– Vadinasi, tėtis apie mane nieko nežino?

– Taip, tavo mama didžiavosi mumis, ji tave pagimdė ir išnešiojo viena. Ji bent jau galėjo pasiųsti žinią, paprašyti kokios nors pagalbos…

Adelija augo su mama ir močiute, apie tėvą ji nieko nežinojo, jų šeimoje nebuvo įprasta apie jį kalbėti. Visus bandymus jos motina griežtai nutylėjo. Jos močiutė mirė prieš penkerius metus.

O mama mirė visai neseniai, ji jau seniai sirgo, nebuvo pinigų vaistams, nebuvo kur laukti pagalbos… Jei tik teta būtų anksčiau papasakojusi jai apie tėvą…

Bet ką čia galvoti? Kitą dieną po šio pokalbio mergaitė susirinko savo daiktus, pasiėmė mamos nosinaitę ir močiutės žiedą, krūvą laiškų su sena tėvų nuotrauka ir išvažiavo į traukinių stotį.

Sostinė mergaitę pasitiko šalta liūtimi, senas paltas neapsaugojo jos nuo pernykščio vėjo. Ji ėjo pro ryškias vitrinas, gražius iškabas, aplink virė sostinės gyvenimas, prie kurio jai dar reikėjo priprasti. Stovėdama prie vieno iš jų pastebėjo, kad dingo jos rankinė, kurioje buvo pinigai ir asmeniniai daiktai…

Ji įsidėjo dokumentus į slaptą krūtinės kišenę, kaip patarė teta, ir padėkojo jai už tai. Bet ką dabar daryti, juk ji neprisiminė adreso, o jis kaip tik buvo dingusios rankinės kišenėje… Mergina atsisėdo ant lagamino ir verkė.

– Kas su jumis atsitiko? Ar sergate? – Ji išgirdo kažkieno balsą ir pakėlė akis. Balsas priklausė dvidešimt penkerių metų jaunuoliui.

– Ne, man viskas gerai, aš tik… šiek tiek pavargęs.

– Ir vis dėlto gal galėčiau tave palydėti iki tavo namų, neatrodai labai gerai.

– Aš čia neturiu namų. Atvykau prieš kelias valandas…

Ji nebegalėjo kalbėti, staiga suprato, kad nebeturi kur eiti, juk mergina tikėjosi, kad tėvas bent jau pirmiausia padės jai, naivuolei… Tuo tarpu vyras padėjo jai atsikelti, paėmė lagaminą ir nuvedė prie automobilio.

– Eime, aš gyvenu netoli, bent jau sušilsi, išgersi arbatos, o paskui pagalvosime, kaip tau padėti.

– Mano vardas Markus, – nusišypsojo jis.

– Aš esu Adelija. Kaip tau sekasi? Kodėl tu man padedi? Aš tau visiškai svetimas žmogus.

Markusas tyliai pažvelgė į ją ir tada pasakė:

– Jau namuose Markusas pavaišino merginą karšta arbata, ji papasakojo jam, kodėl nuėjo tokį ilgą kelią, apie pamestą rankinę ir namus, kurie netrukus priklausys svetimiems žmonėms. Staiga jos akį patraukė sena nuotrauka gražiai išraižytame rėmelyje ant knygų spintos.

– Kas tai? – paklausė ji vyro, kai priėjo arčiau.

– Tai mano patėvis. Kodėl? Ar jūs abu pažįstami?

– Palaukite!” Adelija nuskubėjo prie lagamino, išpakavo pluoštą laiškų. Ji paėmė seną tėvo nuotrauką, jos tėvas buvo labai panašus į vyrą nuotraukoje.

– Štai, pažiūrėk.

– Taigi tai jis! Jis vis dar buvo kariuomenėje. Grįžęs jos tėvas pirmą kartą vedė, bet po metų jų santuoka nutrūko. Po penkerių metų jis susipažino su mano mama, man tada buvo treji, patėvis davė man savo pavardę ir augino mane kaip savo sūnų. Taigi jis yra tavo tėvas?

– Taip, tai tiesa, jo parašas yra ir ant laiškų…

– Štai taip… Taip, – nusišypsojo Markusаs, – vadinasi, tu mano pusseserė, na, malonu susipažinti. Eik ir išgerk arbatos, juk pavargai nuo kelio…

– Teresa… Kai pirmą kartą pamačiau ją vietinėje parduotuvėje, negalėjau atitraukti akių, kokia ji graži. – Vadinasi, tu esi jos dukra?

Adelija stovėjo persikeldama iš kojos į koją, ji visą naktį prieš tai nemiegojo, galvojo, koks jis, kaip ją sutiks. Ar jis ją išsiųstų? Duris jiems atidarė aukštas vyras tankiais žilais plaukais, bet vis dar atrodė pakankamai jaunas.

– Tėve, tai Adelija. Turime su jumis apie kai ką svarbaus pasikalbėti, – pradėjo Markusas.

– Laba diena, įeikite į vidų. Kol Adelija apsižvalgė, Markusas ant stalo padėjo krūvą laiškų ir nuotrauką. Jos patėvio rankos drebėjo; niekas nežinojo, kokia brangi jo širdžiai buvo Teresa, kiek jam kainavo nutraukti jų santykius dėl tėvo verslui pelningos santuokos.

Niekas nežinojo, kad jis kelis kartus buvo atvykęs pas Teresę, bet ji neįsileido jo pro duris, neklausė, ir viskas dar galėjo pasikeisti.

– Na sveiki, dukra! Sveika atvykusi namo, – jis apkabino Adelija, – aš labai mylėjau tavo mamą, na, neverk, viskas bus gerai, patikėk, jei būčiau anksčiau apie tave žinojęs…

Praėjo keleri metai, Adelija ir Markusas susidraugavo patėvis, pasitraukęs iš verslo, perdavė įmonės valdymą į sūnaus ir dukters rankas.

O dideli, tušti jo namai prisipildė vaikų kojų tupėjimo ir skambaus mažų anūkų juoko.