Žentas nenori gyventi su manimi, nes jam tai žemina orumą. Tačiau priimti nuolatinę pagalbą jo orumui netrukdo

Turiu trijų kambarių butą, kuriame gyvenome dviese, kol dukra nepradėjo ruoštis vestuvėms. Pasiūliau jai neapsikvailinti ir kartu su vyru kurį laiką gyventi pas mane. Vietos pakanka, niekas niekam netrukdys, o jauni turės galimybę sutaupyti pinigų ir iš karto imti būsto paskolą.

Tačiau tokiam sprendimui prieštaravo žentas. Jis iš karto pareiškė, kad jie gyvens atskirai, nes jie yra atskiras visuomenės vienetas. Pasak jo, jam orumas neleidžia tapti „pritele“ uošvei.

– Juk neturėsiu ten balso teisės. Butas tavo mamos – jos taisyklės, o aš nenoriu gyventi ant pirštų galiukų.

Kokios jam reikėjo balso teisės, nežinau, bet ir primygtinai reikalauti jų atsikelti neketinau. Man žentas nelabai patiko, todėl mielai išvengiau gyvenimo su juo.

Nežinau, ką jame rado dukra, bet man jis atrodė kaip tuščias kibiras – garsas stiprus, o naudos jokios. Štai jis išdidžiai iškėlė krūtinę ir pareiškė, kad yra vyras, sukūrė šeimą, ją išlaikys, bet pats subliūško vos po pusmečio. Vos tik dukra pastojo, taip ir subliūško.

Taip, su vaiku jie paskubėjo, ką dukra pati suprato, bet prasmės apie tai nuolat kalbėti nebuvo. Vaikas jau pakeliui, reikia kažkaip suktis iš padėties. O teko iš tiesų suktis, nes nėštumas buvo sunkus. Dukra beveik negalėjo eiti į darbą dėl toksikozės, silpnumo ir galvos svaigimo. Tai namuose gulėjo, tai ligoninėje.

Be to, kad jaunos, bet išdidžios šeimos pajamos sumažėjo, išlaidos išaugo.

Žentas kažkodėl nepuolė ieškoti papildomo darbo ar kitaip spręsti situacijos. Dukra pasakojo, kad net savo mamos pagalbos neprašė. Sakė, kad yra vyras, gėda prašyti pinigų iš mamos, kai pats tuoj bus tėvas. Tai, kad pinigų butui ir kitoms reikmėms jo žmona prašys iš manęs, jo nerūpėjo.

Dukrai irgi buvo nepatogu, bet ji dar tikėjo, kad jos vyras susitvarkys ir pradės pateisinti išdidų vyro ir tėvo vardą. Tačiau mėnesiai ėjo, o niekas nesikeitė. Dukra vis taip pat kiekvieną mėnesį ateidavo pas mane ir, nuleidusi akis, prašydavo pinigų. Sakydavo, kad skolon, bet buvo aišku, kad neturi iš ko grąžinti.

Nors dar dirbu, bet nesu milijonierė, kad kas mėnesį mokėčiau mokesčius už trijų kambarių butą, pati gyvenčiau iš savo atlyginimo, mokėčiau už dukros ir jos išdidaus vyro nuomą bei pirkčiau jai vitaminus ir kitus būtinus dalykus. Apie kūdikio kraitį net nekalbama.

Todėl per kitą apsilankymą pas dukrą priderinau laiką taip, kad jos „šeimos galva“ būtų namuose. Demonstratyviai išdėliojau atneštus produktus, žentas nė nesureagavo. Bet kai dar kartą pasiūliau persikelti pas mane, nes šiuo metu jie nepajėgia išlaikyti atskiro buto, jis pradėjo garsiai prieštarauti.

– Mes nepersikelsime. Sakiau, kad gyvensime atskirai, ir mano sprendimas nesikeis.

– Kalbėti tu moki, tai taip. Tik kalbėti, deja. O štai šeimą išlaikyti tau sekasi nekaip. Kiek tu uždirbi per mėnesį? O kiek išleidžiate? O kur randate skirtumą tarp šių skaičių?

Žentas išraudo ir pareiškė, kad apie tai jis ir kalba – padėjau, o dabar nuolat jam apie tai priminsiu. Žinoma, priminsiu! Nes ne jo padėtyje yra orumo klausimai. Pats šeimos išlaikyti nesugeba, savo mamos neprašo, nes neleidžia orumas, protingų patarimų neklauso dėl tos pačios priežasties, bet nesijaudina, kad dukra nuolat iš manęs prašo pinigų. Čia jo orumas nesikandžioja, juk prašo ne jis.

Įsižeidė, trenkė durimis ir išėjo. Labai brandus poelgis, tikrai vyriškas, visiems viską įrodė. Juk tikras vyras būtent taip ir elgiasi – įsižeidžia ir trenkia durimis. Kuo garsiau trinktelėsi, tuo didesnis vyras esi.

– Mama, na kam tu su juo taip?! Jam dabar nelengva, bet juk jis stengiasi, – pradėjo verkti dukra.

– Ką jis daro, be sudėtingos veido išraiškos? Ar susirado antrą darbą? Pirmąjį pakeitė į geriau apmokamą? Gal bent jau lobio ieško?

Nenorėjau be reikalo nervinti dukros, bet žentas mane labai supykdė. Pasakiau dukrai, kad už šį mėnesį jų nuoma apmokėta, o kitą mėnesį aš jau nieko nedarysiu. Visus būtinus daiktus kūdikiui nupirksiu, bet jie stovės mano bute. Jei ji ateis čia gyventi su vaiku – aš padėsiu ir aprūpinsiu. Net žentą priimsiu, jei dukrai jis toks svarbus.

O jei dukra toliau gailės vyro orumo, į kurį niekas net nepretenduoja, tegul pasitiki tik savo vyru. Juk nori ir žuvį suvalgyti, ir ant eglės užlipti.