Prieš kelerius metus maniau, kad jei išsiskirsiu, mano gyvenimas praras prasmę, tačiau vienas įvykis viską pakeitė

Visus septynerius santuokos su vyru metus buvau laiminga. Esu iš tų moterų, kurios visiškai atsiduoda savo vyrui. Labai mylėjau Maksą, buvau pasirengusi jam viską atleisti, todėl, ko gero, ir priėmiau jo vaiką nuo kitos moters, nes savo vaikų neturėjome.

Kai jis pradėjo mane apgaudinėti, aš tai pajutau, man buvo skaudu, kentėjau, bet vyrui nesiskundžiau, likau ištikima ir net nežiūrėjau į kitus vyrus.

Mano vyro meilužė buvo iš vaikų namų ir tikėjosi, kad vaikas jį prie jos pririš, bet jis neketino manęs palikti.

Jo meilužė mirė per gimdymą. Nėštumo metu nebuvo jokio pavojaus, bet taip nutiko. Vaikas atiteko mano vyrui kaip tėvui, ir mes įsivaikinome sūnų Marką.

Tačiau tai nesustabdė mano vyro. Jis susirado kitą meilužę ir dabar man pasakė, kad palieka mane, nes pavargo klausytis vaiko klyksmų naktimis. Negalėjau to girdėti, nes tai jo paties vaikas, ir jis man yra niekas, bet aš vis tiek juo rūpinuosi kaip savu.

Kai išsiskyrėme, sūnus jau buvo mūsų įvaikintas, todėl jis liko su manimi. Po to tėvas juo nesidomėjo ir niekaip mums nepadėjo. Tuomet mane ištiko depresija. Mane paveikė tai, kad buvau apgaudinėjama, ilgai žeminama, buvau priglaudusi kito vyro vaiką, o dar po to buvau apleista.

Tačiau vienas įvykis viską pakeitė. Tą dieną vėl buvau paskendusi mintyse ir kančioje, todėl nepastebėjau, kad į kūdikio vonelę įpyliau per daug karšto vandens.

Išgirdau tik sūnaus riksmą, kuris mane pažadino. Taip išsigandau, kad tą pačią minutę iškviečiau greitąją pagalbą. Verkiau kartu su Marku ir bandžiau atitaisyti padarytą žalą.

Greitosios pagalbos gydytojas mane nuramino, paaiškino, kad mano sūnui viskas gerai, jis tik išsigando, o tada pamatė verkiančią mamą ir ėmė dar labiau nerimauti. Tačiau jis pažadėjo mus aplankyti rytoj, nes aš negalėjau nusiraminti.

Po to jis vėl atvažiavo mūsų aplankyti, po darbo, aš nupirkau jam puodelį kavos, pradėjome kalbėtis, o paskui net nepastebėjome, kaip susidraugavome.

Jis ėmė dažniau pas mus lankytis, ir aš supratau, kad mes jau esame artimi žmonės, o tada Marko antrasis žodis tapo “tėti”, skirtas mano naujajam draugui.

Po to pradėjome gyventi kartu. Niekada nebuvau tokia laiminga kaip su šiais dviem vyrais.

Vieną vakarą pasijutau labai blogai, maniau, kad tai artėjanti moterų diena, bet paskui apalpau. Mano vyras rimtai išsigando, padėjo man atgauti sąmonę ir nuvežė į ligoninę. Ten mums pranešė džiugią naujieną – buvau nėščia.

Prieš kelerius metus maniau, kad jei išsiskirsiu, mano gyvenimas praras prasmę, tačiau dabar esu laiminga moteris, ištekėjusi už mylinčio vyro ir netrukus turėsiu du gražius vaikus.