Po sūnaus vestuvių mes nusprendėme padaryti jaunavedžiams dosnią dovaną – atidavėme jiems savo naująjį namą, o patys likome gyventi senajame bute. Tačiau, kaip paaiškėjo, tikėtis padėkos iš marčios buvo per daug

Su vyru daugelį metų svajojome apie nuosavą namą. Buvo įdėta nemažai pastangų ir laiko, kad jį pastatytume, apstatytume moderniais baldais ir technika.

Galiausiai namas buvo beveik paruoštas įkurtuvėms, ir mes jau planavome persikraustymą. Per apsilankymą būsimiems mūsų sūnaus giminaičiams, kur buvo aptariamos vestuvių detalės, pasakėme jiems, kad po ceremonijos ketiname atiduoti savo butą jaunavedžiams. Iš būsimų marčios tėvų veidų buvo aišku, kad jiems tai nepatiko.

Po šio susitikimo aš pagalvojau ir pasiūliau vyrui leisti jaunavedžiams gyventi mūsų naujame name, o mums likti sename bute. Iš pradžių jis nenorėjo sutikti, bet aš primygtinai reikalavau, nes norėjau savo sūnui geriausio. Taigi po vestuvių jie persikėlė į naują namą, o mes likome sename.

Aš dažnai lankydavausi pas jaunavedžius, padėdavau tvarkytis, atnešdavau ką nors skanaus, tačiau netrukus marti mandagiai, bet tvirtai paprašė mane iš anksto pranešti apie vizitus. Aš apsimečiau, kad man tai neskauda, kad nesugadintume santykių su sūnumi ir jo žmona. Tuo tarpu mano žentas galėjo lankytis pas juos nors kasdien, o mes su vyru tarsi tapome nereikalingi.

Laikas bėgo, ir mūsų sūnus pradėjo tolti nuo mūsų, o po kurio laiko dar ir uošvė persikėlė gyventi pas juos. Ji nedirbo, o jie visi gyveno kartu sūnaus ir marčios sąskaita.

Vieną dieną mano vyrui trūko kantrybė, ir jis nusprendė netikėtai aplankyti sūnų. Atvykus susidūrėme su nustebusiu uošvės žvilgsniu, kuri iš karto paklausė, kokia proga šis vizitas. Tada mano vyras ramiai, bet tvirtai priminė, kad jis dvidešimt metų dirbo, kad pastatytų šį namą, ir dabar netiki, kad jis čia nėra laukiamas.

Po šio pokalbio atmosfera tapo įtempta: uošvė susikrovė daiktus ir išvyko, marti nustojo su mumis bendrauti, o sūnus atrodė sutrikęs ir nepasakojo, apie ką kalbėjo su tėvu.

Pradėjau svarstyti, ar teisingai pasielgėme, kai nusileidome ir atidavėme savo naująjį namą. Galbūt, jei jaunieji patys būtų užsidirbę jam, tai labiau jį vertintų. Bet mane labiausiai neramina klausimas: ar turime, kaip tėvai, priimti visas jų taisykles tik dėl to, kad padovanojome jiems namą, ar vis dėlto turime teisę į savo ribas ir pagarbą?