Buvusi vyro žmona paprašė padėti su remontu. Aš neprieštaravau, kol vieną vakarą jis pareiškė: „Nuo šiol pusę atlyginimo skirsiu jiems!“

Su Sauliumi susituokėme prieš penkerius metus. Jo pirmoji santuoka buvo pasibaigusi dar prieš mums susipažįstant.

Jis turėjo mažą sūnų, tačiau beveik jo nelankydavo. Pasakojo, kad buvusi žmona Giedrė nuolat priekaištaudavo, reikalaudavo pinigų, o paskui pati jį išvarė iš namų.

Aš tikėjau jo pasakojimu.

Vis dėlto maniau, kad vaikas neturi kentėti dėl suaugusiųjų nesutarimų. Įkalbėjau Saulių pradėti bendrauti su sūnumi.

Dabar berniukui devyneri. Jis dažnai atvažiuoja pas mus, o su tėčiu juos sieja gražus ryšys.

Prieš du mėnesius Giedrė nusipirko butą. Saulius pradėjo jai padėti su remontu.

Iš pradžių neprieštaravau. Tačiau netrukus jis pradėjo pirkti statybines medžiagas už savo pinigus.

Vieną vakarą pareiškė, kad nuo šiol pusę atlyginimo skirs buvusiai šeimai.

„Kaip tai pusę?“ – nustebau.

„Giedrei sunku. Reikia mokėti paskolą, užbaigti remontą, išlaikyti vaiką.“

Primenu, kad Saulius jau moka alimentus. Mes taip pat turime būsto paskolą ir savo išlaidų.

Bet jis tik pakartojo, kad privalo padėti.

Kai pasakiau, jog nesutinku, Saulius supyko.

„Jeigu tau nepatinka, galime atskirai pagyventi!“

Tie žodžiai mane pritrenkė.

„Tu pasiruošęs išsiskirti su manimi dėl Giedrės buto?“

Jis ilgai tylėjo.

Paskui pasakė:

„Yra dalykų, kurių tau niekada nepasakojau.“

Pasirodo, jų skyrybų istorija buvo visai kitokia.

Kai gimė sūnus, Saulius neteko darbo. Beveik metus Giedrė viena išlaikė šeimą. Ji grįžo į darbą anksčiau, nei planavo, o Saulius dažnai išeidavo su draugais, užuot rūpinęsis kūdikiu.

Galiausiai ji išvarė jį iš namų.

Bet tai dar ne viskas.

Prieš skyrybas Giedrė buvo paėmusi paskolą Sauliaus skoloms padengti. Jis pažadėjo grąžinti pinigus, tačiau niekada to nepadarė.

„Kiek?“ – paklausiau.

„Šeši tūkstančiai eurų.“

Man net silpna pasidarė.

„Ir tu penkerius metus nuo manęs tai slėpei?“

Saulius prisipažino, kad jam buvo gėda. Kai Giedrė nusipirko butą, jis nusprendė pagaliau atiduoti skolą, tik nepasakė man tiesos.

Kitą dieną paskambinau Giedrei.

Ji patvirtino jo pasakojimą. Tačiau pridūrė, kad niekada neprašė pusės jo atlyginimo.

„Man nereikia jo išlaikymo. Tiesiog norėčiau, kad pagaliau grąžintų tai, ką pasiskolino“, – pasakė ji.

Tą vakarą su Sauliumi susėdome prie stalo. Suskaičiavome savo išlaidas ir nusprendėme, kad skolą jis grąžins dalimis iš savo asmeninių pinigų, nepažeisdamas mūsų bendrų įsipareigojimų.

Jis atsiprašė. Prisipažino, kad bijojo prarasti mano pagarbą.

Bet aš pasakiau:

„Pagarbą praradau ne todėl, kad kažkada padarei klaidų. O todėl, kad penkerius metus man melavai.“

Dabar bandome susigrąžinti pasitikėjimą.

Ir nors suprantu, kad skolas reikia grąžinti, vis dar negaliu pamiršti, kaip lengvai jis pasiūlė mums pagyventi atskirai.

Ar, jūsų nuomone, žmona turi padėti vyrui grąžinti skolą buvusiai žmonai, jeigu apie tą skolą sužinojo tik po penkerių santuokos metų? O gal tai vien jo atsakomybė?