Kai mano vyro nebeliko, jo sūnūs dvyniai iš pirmosios santuokos liko su manimi, nors pagal kraują nebuvau jiems motina. Atidaviau jiems visą savo gyvenimą, o per jų 18-ąjį gimtadienį išgirdau žodžius, po kurių pravirkau tiesiog prie stalo…
Ant virtuvės stalo radau aplanką su dokumentais, dvynių aštuoniolikto gimtadienio popietę, ir pirmas mano instinktas buvo pagalvoti, kad tai – kokia nors mokesčių problema, kol neatpažinau antraštės: „Globos namų savanorystės sutartis“.
Mano vardas Renata, man keturiasdešimt septyneri metai. Gyvenu Vilniuje, dirbu teisininke. Su Sauliumi, dvynių Aido ir Tado tėvu, susipažinau, kai berniukams buvo treji, vos pusmetį po jų mamos Indrės mirties nuo plaučių embolijos po gimdymo komplikacijų, netikėtos tragedijos, palikusios Saulių su dviem kūdikiais ant rankų, nemokančiu net tinkamai paruošti pieno mišinio. Mūsų pažintis prasidėjo per bendrus draugus, kurie matydami, kaip sunkiai jam sekasi, paprašė manęs, tuo metu dirbusios vaikų teisių srityje, patarti jam dėl globos klausimų – ir iš to profesinio bendravimo pamažu išaugo kažkas asmeniško.
Niekada negalėjau turėti vaikų dėl ankstyvos histerektomijos, atliktos dvidešimt trejų metų dėl sunkios endometriozės formos, kuri kėlė grėsmę mano gyvybei. Aidas ir Tadas, augdami šalia manęs nuo pat kūdikystės, tapo vieninteliais vaikais, kuriuos kada nors pažinosiu kaip savo, ir aš niekada nesigailėjau nė akimirkos, pasirinkusi likti su Sauliumi ir jo sūnumis, užuot ieškojusi kitokio gyvenimo kelio.
Saulius mirė prieš devynerius metus nuo retos širdies ligos, kuri pasireiškė be jokių ankstesnių simptomų, palikdamas mane su devynerių metų berniukais. Kaip teisininkė, žinojau visas teisines subtilybes – galėjau atsisakyti globos, perduoti juos Indrės giminaičiams, kurie gyveno netoliese ir buvo pasiruošę juos priimti. Niekada to nepadariau, ir niekas iš mano paties šeimos nesuprato, kodėl pasirinkau šitą sunkesnį kelią, augindama svetimus vaikus viena, vietoj to, kad sukurčiau naują gyvenimą be jų.
Atsisėdusi prie stalo, atsargiai pravėriau aplanką. Viduje radau ne tik savanorystės sutartį, pasirašytą abiejų berniukų vardais, bet ir trumpą laišką, parašytą Tado ranka, su Aido prierašais paraštėse.
„Mama, žinome, kad tai netikėta, bet norėjome tau parodyti, ne tik papasakoti. Prieš metus pradėjome savanoriauti vaikų globos namuose, slapta nuo tavęs, kiekvieną savaitgalį, sakydami, kad einame į krepšinio treniruotes. Sužinojome apie tavo operaciją iš senelės, kuri papasakojo mums, kai paklausėme, kodėl tu niekada nekalbi apie savo vaikystę su biologiniais vaikais. Supratome, kiek daug tu paaukojai, likdama su mumis, nors teisiškai galėjai mūsų atsisakyti. Norime tau pasiūlyti galimybę, kurios tu pati niekada neturėjai – tapti mama nuo pat pradžios. Yra mergaitė, Emilija, penkerių metų, kurią mes pažįstame iš savanorystės, ir kuri neturi jokių artimųjų, galinčių ją priimti. Jei sutiksi su ja susipažinti, mes jau viską suplanavome – abu dirbame ne visu etatu, esame pasiruošę finansiškai prisidėti prie jos auginimo, ir, kaip teisininkė, tu pati žinai geriau už bet ką, kaip tinkamai pereiti visą procesą.“
Verkiau, skaitydama tą laišką, suprasdama, kad jie net pasirūpino teisiniais dokumentais iš anksto, žinodami, kad aš, dėl savo profesijos, vertinsiu konkretumą labiau už gražius žodžius.
Tą savaitgalį visi trys nuvažiavome susipažinti su Emilija, drovia mergaite, kuri iš pradžių slėpėsi už auklėtojos nugaros, bet po valandos žaidimų su Aidu ir Tadu jau juokėsi visu balsu.
Kaip teisininkė, pati prižiūrėjau visą globos proceso dokumentaciją, žinodama kiekvieną žingsnį, kiekvieną terminą, bet net ir man, patyrusiai šioje srityje, procesas pasirodė emociškai sudėtingesnis, nei profesiniai žinojau iš teorijos – psichologiniai vertinimai, namų patikrinimai, ilgas laukimas teismo sprendimo.
Praėjus pusmečiui, Emilija oficialiai gyvena su mumis laikinos globos statusu, su aiškia perspektyva pereiti prie nuolatinės globos kitais metais, o Aidas su Tadu kas savaitę atvažiuoja iš bendrabučio jos aplankyti, mokydami ją skaityti pirmąsias knygas.
Ar manote, kad profesinės žinios, kurias naudojame darbe, kartais netikėtai tampa įrankiais, padedančiais mūsų pačių šeimai labiau, nei kada nors tikėjomės?
Jei ši istorija jus palietė, pasidalinkite ja su artimaisiais.
