Vyrui grįžus iš ligoninės, mano dienos tapo vaistų, maisto ir jo reikalavimų sąrašu. Sustojau tik tada, kai pati atsidūriau prie išsekimo ribos…
Su Petru susituokėme dar studijų metais. Aš baigiau pedagogiką, jis dirbo energetikos įmonėje. Per keturiasdešimt penkerius bendro gyvenimo metus buvo visko: pinigų trūkumo, vaikų ligų, buto remonto, ginčų dėl jo motinos ir mano sesers. Tačiau visada likdavome kartu.
Kai išėjome į pensiją, aš pradėjau lankyti baseiną ir mezgimo klubą. Petras daug laiko leisdavo garaže, nors automobilio jau beveik nevairavo. Jis mėgo tvarkyti įrankius, kalbėtis su kaimynais ir grįžti namo prieš pat pietus.
Insultas jį ištiko parduotuvėje. Paskambino nepažįstama moteris, kuri rado jo telefoną ir pranešė, kad Petrą išvežė greitoji.
Ligoninėje jis gulėjo dvylika dienų. Pirmas tris dienas beveik nekalbėjo. Aš sėdėdavau šalia, laikydavau jo ranką ir stengdavausi nerodyti baimės.
Po gydymo Petras galėjo vaikščioti su lazdele, tačiau greitai pavargdavo. Jam buvo sunku užsisegti sagas, supjaustyti maistą, kartais pasimesdavo kalbėdamas.
Namuose visą atsakomybę prisiėmiau aš. Rytais matuodavau spaudimą, ruošdavau vaistus ir specialius pusryčius. Paskui važiuodavome į reabilitaciją. Grįžusi gamindavau pietus, skalbdavau, pirkdavau produktus ir atsakinėdavau vaikams, kurie nuolat klausdavo, kaip jaučiasi tėtis.
Retai kas paklausdavo, kaip jaučiuosi aš.
Pirmą mėnesį numečiau penkis kilogramus. Miegodavau po keturias ar penkias valandas. Naktimis klausydavausi, ar Petras nesikelia. Rytais gerdavau stiprią kavą ir kartodavau sau, kad turiu ištverti.
Petras tapo irzlus. Jį erzino, kad kūnas nebeklauso, kad turi prašyti pagalbos. Aš supratau jo pyktį, todėl daug ką nutylėdavau.
Tačiau netrukus jis ėmė pyktį išlieti ant manęs.
«Kodėl taip ilgai neateini?»
«Vaistai turi būti lygiai aštuntą.»
«Sriuba per tiršta.»
«Neik šiandien į baseiną. Man bloga nuotaika.»
Baseino nelankiau jau du mėnesius. Mezgimo klubo moterys rašė žinutes, kvietė bent trumpam užsukti. Petras kiekvieną kartą rasdavo priežastį, kodėl negali likti vienas.
Kartą dukra pasiūlė pabūti su tėvu, kad galėčiau nueiti kirptis. Petras atsisakė.
«Man nereikia svetimų žmonių.»
«Tai tavo dukra», priminiau.
«Vis tiek geriau, kai esi tu.»
Skambėjo kaip meilė, bet iš tiesų tai buvo reikalavimas.
Vieną rytą, ruošdama jam pusryčius, pajutau stiprų silpnumą. Atsisėdau ant virtuvės grindų, nes bijojau nukristi. Petras iš kambario pašaukė:
«Kur mano arbata?»
Aš neatsiliepiau. Jis pašaukė dar kartą.
Kai pagaliau įėjau į kambarį, jis nepatenkintas paklausė, kodėl taip ilgai užtrukau.
«Man buvo bloga.»
«Tu tiesiog pervargusi. Reikia anksčiau eiti miegoti.»
Jo ramus tonas mane sukrėtė. Jis net nepasiūlė iškviesti gydytojo.
Prisiminiau, kaip prieš daugelį metų susirgau plaučių uždegimu. Turėjau aukštą temperatūrą, bet Petras toliau eidavo į garažą. Kartą paprašiau atnešti vaistų iš vaistinės.
«Paprašyk dukros. Aš jau susitariau su vyrais.»
Tada dukra važiavo per visą miestą, nors namuose turėjo mažą kūdikį.
Pažvelgiau į Petrą ir paklausiau:
«Kur buvai tu, kai aš sirgau ir negalėjau atsikelti?»
Jis susiraukė.
«Kam dabar tai prisiminti?»
«Todėl, kad dabar nori iš manęs to, ko pats niekada nedavei.»
Petras pasakė, kad aš naudoju jo ligą senoms sąskaitoms suvesti. Aš atsakiau, kad nenoriu keršyti. Noriu tik neišnykti.
Tą pačią dieną paskambinau gydytojai. Man nustatė išsekimą ir aukštą kraujospūdį. Gydytoja griežtai pasakė, kad taip tęsti negalima.
Vaikai pagaliau suprato situaciją. Sudarėme grafiką. Sūnus veždavo Petrą į reabilitaciją, dukra du kartus per savaitę ateidavo vakare, o rytais kelias valandas padėdavo slaugytojo padėjėja.
Petras iš pradžių priešinosi.
«Man nereikia svetimų.»
«Tau reikia pagalbos, o man reikia poilsio.»
Grįžau į baseiną. Pirmą kartą vandenyje tiesiog stovėjau ir verkiau. Ne iš liūdesio, o iš palengvėjimo.
Pamažu Petras pradėjo daugiau daryti pats. Kai šalia nebebuvau kiekvieną minutę, jam teko mokytis pasiimti puodelį, apsirengti ir pasišildyti maistą.
Po kelių mėnesių jis pasakė:
«Aš nesupratau, kad tu pati beveik susirgai.»
Atsakiau:
«Tu nesupratai, nes žiūrėjai tik į savo skausmą.»
Aš likau jo žmona ir padėjau jam sveikti. Tačiau daugiau nebebuvau pasirengusi savo sveikatos paaukoti tam, kad jis niekada nepatirtų nepatogumo.
Ar rūpinimasis artimu žmogumi turi ribas, ar sutuoktinis privalo atiduoti viską, net jeigu pats dėl to pradeda griūti?
Jei ši istorija jus sujaudino, pasidalykite ja su artimaisiais.
