Sūnus pasakė, kad mano butas vis tiek kada nors bus jo, todėl turėčiau jį atiduoti dabar..
Šešiasdešimtojo gimtadienio vakarą norėjau tik vieno – pabūti su sūnumi.
Jis buvo vienintelis mano vaikas, kurį užauginau viena. Po skyrybų dirbau be atostogų, mokėjau paskolą, rūpinausi jo mokslais ir stengiausi, kad jis nesijaustų prastesnis už vaikus, augančius pilnose šeimose.
Kai sūnus užaugo, vedė ir išėjo gyventi atskirai, namuose pasidarė tylu.
Mūsų susitikimai retėjo.
Todėl kvietimas į restoraną mane labai sujaudino.
Pasipuošiau, pasidažiau, užsidėjau senus auskarus. Norėjau, kad sūnus pamatytų ne pavargusią moterį, kuri visą gyvenimą dirbo, o savo mamą, švenčiančią svarbią dieną.
Tačiau vakaro viduryje jis padėjo priešais mane dokumentus.
Tai buvo testamento kopija ir sutartis, kuria turėjau jam padovanoti savo butą.
– Jis vis tiek kada nors bus mano, – pasakė sūnus. – Taip parašei testamente.
Jie su žmona rado didesnį būstą. Žmona laukėsi. Bankui reikėjo užstato, todėl sūnus norėjo panaudoti mano vienintelį butą.
Jis tvirtino, kad galėsiu ten gyventi iki mirties.
– Vadinasi, viskas liks kaip buvę, – aiškino. – Tik dokumentuose savininkas būsiu aš.
– Ne viskas, – atsakiau. – Aš nebeturėsiu savo namų.
Sūnus pradėjo kalbėti apie šeimą, būsimą vaiką ir tai, kad tėvai turi padėti vaikams.
Aš klausiausi ir galvojau, kiek kartų jau buvau jam padėjusi.
Kai reikėjo naujos striukės.
Kai mokėjo už studijas.
Kai kėlė vestuves.
Kai trūko pinigų automobiliui.
Niekada neskaičiavau. Niekada nepriminiau.
Tačiau šį kartą jis prašė ne santaupų.
Jis prašė visko, kas man liko.
Paklausiau, kodėl dokumentai jau parengti.
– Mes nenorėjome tavęs varginti teisiniais dalykais, – atsakė.
Bet aš jaučiausi ne apsaugota.
Jaučiausi apeita.
Jie tarėsi apie mano turtą, skaičiavo jo vertę, kalbėjosi su banku ir teisininku. Tik man pačiai viską pasakė tada, kai reikėjo parašo.
Sūnus leido suprasti, kad atsisakymas nuviltų jo žmoną.
– Jai dabar negalima nervintis.
Tą vakarą nieko nepasirašiau.
Dabar jis skambina ir vis klausia, ar persigalvojau. Sako, kad laikas spaudžia, kad jų pasirinktas butas gali atitekti kitiems.
O aš vis dar gyvenu savo mažame būste ir galvoju, ar sūnus būtų pakvietęs mane į restoraną, jeigu neturėčiau jam reikalingo turto.
Noriu tikėti, kad jis mane myli.
Tačiau meilė neturėtų reikalauti, kad šešiasdešimtmetė motina rizikuotų likti be namų.
Ar atsisakydama pasirašyti išduodu savo vaiką?
O gal pirmą kartą gyvenime tiesiog privalau apsaugoti save?
